teka 06:01
leidžiasi 18:21
Delčia
24 mėnulio d.
Baltų vienybės diena
Vardadienius švenčia:
Mauricijus, Tarvina, Tarvinas, Tomas, Virmantė
Gimtadienis:
Andrea Bocelli
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 0
Per 7 d. - 3
Per mėn. - 20
Viso - 58272
Tostai.lt rekomenduoja
Velykos  > Margučiai

Daugiausia džiaugsmo vaikams suteikdavo margutis, ypač jeigu gražiai išmargintas ir skiriasi nuo kitų. Susirinkę „eiti atimtinių" ar kiaušinių ridenti, vaikai pirmiausia apžiūrėdavo, kuris margutis gražiausias.

Seniausi dažyti ir brūkšniukais marginti kiaušiniai buvo rasti IV a. priskiriamame mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje. Archeologų Gedimino kalno teritorijoje rasti (nors gal ir atvežtiniai) akmens, kaulo ir molio kiaušiniai rodo, kad Lietuvoje XIII a. jie jau turėjo būti žinomi. Velykinius kiaušinius mini M. Mažvydas „Giesmės šv. Ambraziejaus" (1549) dedikacijoje Ragainės apskrities viršininkui Perbentui („Vietoje Velykos pauto dovanoju"). Manytina, jog XVI a. visoje Lietuvoje buvo paprotys dažyti Velykų kiaušinius. Kaip nurodo vyresnio amžiaus žmonės, margučiai buvo labai populiarūs XIX a. Pabaigoje XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.
Kiaušinius dažė dideli ir maži, pasiturintys ir vargšai. Margučius marginti mėgindavo jau 45 metų vaikai, kitas 6 ar 8erių metų ir visai gražiai margino nelygu koks vaiko polinkis ir kokia motina: viena marginti drausdavo, kad neišsitepliotų, kita pagirdavo net ir tuomet, kai pirmieji margučiai ne kažin kaip atrodydavo, kad jaunasis margintojas neprarastų ūpo. Margučių turėdavo kiekviena šeima. „Kuone visa namų šeimyna sustoja kiaušinių virintų: virina rungčiomis, kad tik būtų skaistesni ir gražesni už kaimynų virintus", rašė Vaižgantas. Ir tik ypatingais atvejais kviesdavosi margintoją. Juk kiekviena vietovė, kaimas, be geriausios duonos kepėjos, audėjos, juostų rinkėjos, turėjo ir geriausią margučių margintoją. Mūsų šimtmečio pirmajame ketvirtyje pamiesčių margintojos margučius ėmė ir pardavinėti.
Kiaušinius Lietuvoje dažė viena spalva, margino dėmėmis, išrašydavo vašku, skutinėjo. Kiekvienuose namuose Velykoms kiaušinius dažydavo keletu spalvų: rusva (svogūnų lukštais), gelsvai žalia (skroblo žieve, beržo vantos lapais), geltona (ramunėlėmis, alksnio žirginiais, „vaščynu" iš avilių; Gervėčiai), pilkai žalia (šieno pakratomis, ąžuolo bei juodalksnio žievėmis, eglių viršūnių spurgomis, kerpėmis ir samanomis (įvairi, priklauso nuo rūšies), melsva (rugiagėlėmis), žalsva (bruknių lapais, rugių želmenimis (specialiai inde ant palangės pasiželdindavo avižų ar miežių), dilgėlėmis, burokėlių nuoviromis). Ypač buvo populiarūs juodi dažai iš juodalksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių viską drauge sumerkę, raugino 12 savaites. Žemaitijoje ir Dzūkijoje ąžuolo žievę mirkydavo su rūdimis.
Dažų lygumas priklauso nuo lukšto švarumo. Todėl, prieš verdant, kiaušinius reikia rūpestingai nuplauti, o išvirtus, prieš dažymą „neapčiupinėti", kad neprikibtų nešvarumų ar riebalų. Blogai dažyti ir šviežius kiaušinius reikia, kad jie būtų nemažiau kaip keturių dienų, o dar geriau savaitės ar dviejų. Ir augaliniai, ir pirktiniai dažai, kad nesitrintų, kiek pasūdomi „kad, jeigu tai būtų sriuba nevalgytum", arba įpilama alūno. Kiaušiniai, prieš dedant juos į dažus, šiltame vandenyje kiek pašildomi. Išimti iš vandens turi apdžiūti, nes, jeigu į dažus pamerksime su nenudžiūvusia dė mele ar kabančiu lašu, tai ten liks palša dėmė. Kad nesutrūktų, kiaušiniai dedami į užvirintus, bet šiek tiek pastovėjusius (neverdančius) dažus. Išimti iš dažų kiaušiniai aptrinami nesūdytais kiaulės riebalais, o atšalę nužvilginami vilnone skiautele.
Meniškiausi raštuoti margučiai. Raštus ant pašildyto kiaušinio išrašydavo karštu vašku su mediniu pagaliuku, ant vinutės pasmeigtu vikio grūdu arba smeigtuko galvute. Margintojas arti savęs turi pasidėjęs indelį su karštu vašku arba lajumi. Kiaušinį laiko už galų vienoje rankoje. Iš pradžių marginami šonai, paskui galai. Raštą komponuoti lengviau ant mažų ir apvalių kiaušinių. Jis išdėstomas įvairiai: aplinkui visą kiaušinį (rūta, eglutė), apie jo dalį ir reketuku raštas iš vieno taško vedamas įvairiomis kryptimis.
Raštų svarbiausi elementai taškai ir į vieną galą plonėjantys brūkšneliai, primenantys pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų sudėliojami įvairių įvairiausi ornamentai rūtų šakelės, saulutės.žvaigždutės, kryžmos, žalčiukai. Jie tarp savęs jungiami taškais ir vingeliais. Iš taškų dėliojamos kelių eilių linijos. Kad ir menkas rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją todėl sunku rasti net ir du vienodo rašto margučius, nors iš pirmo žvilgsnio daugelis atrodytų panašūs. Prityrusi margintoja išmargina iki pusšimčio ir daugiau skirtingų margučių. Jie apvedžiojami taškučių eilėmis ar rūtų šakelėmis tai saulės simbolis, kartais virstantis gėlės žiedu. Jis būdingas senosioms verpstėms, vėlesnių laikų keramikos dirbiniams, adinuke (haftu) siuvinėtiems siuviniams. Šis motyvas kiek kitaip buvo {audžiamas į juostas, rankšluosčius, lovatieses, iškalamas geležinėse kryžių viršūnėse.Tai vienas seniausiu ir pats populiariausias lietuvių liaudies meno motyvas. Prie senųjų raštų reikia priskirti ir žalčio, kartais vadinamo „skiltuvu" (Prienų raj. Stakliškių apyl.), ornamentą.
Marginant vašku, dažniausiai derinama juoda ir balta arba fono ir kiaušinio lukšto spalva. Dar pasitaiko raudonos ir baltos, žalios ir baltos, rudos ir geltonos, mėlynos ir geltonos spalvos derinių.
Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių šviesesnės, vyrauja raudona ir violetinė, dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, ypač jų mėgstami saulutės, rečiau rūtos ir eglutės motyvai. Skutinėja margučius Žemaitijoje retai. Pasitaiko vietų, kur kiaušinių visai nedažo, įvairiausi ir puošniausi zanavykų margučiai čia marginama vašku, skutinėjama. Tarp seniausių raštų čia taip pat vyrauja saulutė, eglutė. Vėliau atsirado rūtos, stilizuotos našlaitės, paukščiai, ypač karveliai, be to, imta marginti dargi trimis spalvomis. Margučių marginimo paprotys geriausiai išliko Aukštadvario apylinkėse, kur susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Aukštaitijoje Joniškio, Kupiškio, Panevėžio, Rokiškio ir kituose rajonuose seniau margučių nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba kiaušinį apdėdavo svogūnų lukštais, žolynų lapeliais, aprišdavo skudurėliu ir dėdavo į dažus, t.y. margino dėmėmis. Vašku kiaušinius išrašydavo moterys, skutinėdavo vyrai. Nors apie suaugusius, kurie prisidėdavo prie šio darbo, buvo kalbama su švelnia pašaipėle, kaip apie keistuolius, tačiau ir su savotiška pagarba, kad jie moka gražiai išmarginti, išskutinėti (Antazavė). Be vašku išrašomų raštų, skutinėjo ir kitokius ornamentus eglutes, žvaigždutes, dantukus. Tik šie raštai smulkesni skutinėjimas tam teikia daugiau galimybių. Skutinėdavo skustuvu, kad ašmenys nevirpėtų, nes tuomet bus nelygus raštas. Vašku išrašytų margučių raštai artimesni tapybai, o skutinėtų grakštesni.
Margučių raštams turi įtakos meistro išradingumas, laiko dvasia, aplinka, tačiau labai svarbios ir tradicijos, todėl margučių raštai ilgaamžiai. Kompozicijai turi reikšmės ir kiaušinio forma. Margučiams būdingas aiškus, neperkrautas raštas, lygus fonas.
Labai mėgstama marginimo technika batika. Čia didelių įgūdžių nereikia. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių lapeliais, karpinėliais ar panašiai, suvyniojamas į marlę, kojinės skiauteles, šiaip kokį skudurėlį, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Apvyniojama ir linais (Joniškėlis). Išėmus ir atvyniojus, ant margučio lieka įvairiausi raštai. Kiti, prieš merkdami kiaušinius į dažus, išrašydavo juos lašiniais, rainelėmis, apvarvindavo vašku nuo degančios žvakės.
Žinomi ir retesni marginimo būdai. Nuo 1921 m. iki aštuntojo dešimtmečio pradžios šakių raj. Kriūkų gyvenvietėje A. Gustfenė ant margučių skutinėjo apylinkės gyvenimo, dažniausiai satyrinius, vaizdelius. Beveik po visą Lietuvą nuo 1949 m. plito J. Sabaliausko ir jo dukterų (gyv. Vilkijos apyl., vėliau Garliavoje) mediniai margučiai. Jų tradiciniai raštai prilygsta geriausių Lietuvos margintojų darbams.
Margučius virdavo Velykų šeštadienį ant šventinta ugnimi įkurtos viryklės. Vašku išrašinėti pradėdavo iš anksto, prieš keletą dienų, nes vašku buvo marginami žali kiaušiniai, ir nereikia bijoti, kad jie suges. Norint margučius išlaikyti ilgiau, juos reikia konservuoti. Daroma taip: margutis paimamas į kairę ranką taip, kad būtų storgaliu į viršų. Tuomet kiek į šalį nuo, viršaus parenkama mažiau raštuota vieta ir uždedama skardelė su apie 1,5 cm skersmens apskrita kiauryme. Kad skardelė neslankiotų, padedama truputį plastilino. Tvirtai suėmus margutį, skardelė prispaudžiama tos pačios rankos nykščiu bei smiliumi ir su adatos smaigaliu dešine ranka tol sukama prie skylutės kraštų, kol prapjaunamas lukštas. Tuomet rūpestingai, skutimosi peiliuku nukeliama išpjova ir su mažu šaukšteliu, padarytu iš skardelės, jį tartum grąžtą sukiojant, išvalomas margučio vidus, išlupama plėvelė. Galima margutį išplauti formalino skiediniu ir gerai išdžiovinti. Kevalą patartina pripildyti vaško, parafino ar gipso. Vaškas arba parafinas išlydomas ir pilamas po truputį per angelę į kevalą. Skystis skubiai, kol nesustingęs, teliūškuojamas, kad priliptų prie sienelių. Angelė užspaudžiama popieriaus skiaute ir nykščiu. Tuomet, užlašinus vaško arba lajaus, užklijuojama išpjova. Konservuojant gipsu, reikia gerai atitaikyti skiedinio tirštumą: jeigu bus per skystas nekietės, per tirštas suskaldys lukštą. Konservuoti margučiai sudedami angelėmis į apačią. Numatytus konservuoti kiaušinius patartina virti nekietai. Prisimintina, kad nekonservuoti skystai virti margučiai anksčiau arba vėliau susprogsta.