teka 06:18
leidžiasi 18:34
Priešpilnis
10 mėnulio d.
Šv. Juozapas, Pempės diena
Vardadienius švenčia:
Juozapas, Juozas, Vilas, Vilė, Vilys
Gimtadienis:
Ovidijus Vyšniauskas
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 0
Per 7 d. - 0
Per mėn. - 3
Viso - 58459
Tostai.lt rekomenduoja
Užgavėnės > Istorija

Laikotarpis po saulės sugrįžimo, dar tikra žiema. Bet saulė kopia vis aukščiau ir aukščiau. Liaudies kalendoriuje pusiaužiemiu laikyta šv. Povilo diena – sausio 25-oji.

Viduržiemis liaudies tradicijose laikomas atsivertimo laikotarpiu. Šios šventės charakteristikoje randame žiemos miegu miegojusiu gyvūnų – ežio, meškos, barsuko, įvairių kirminų – atsibudimą pavasariui. Esą, jie atsibunda, išlenda iš urvo ir žvalgosi į saulę bei savo šešėlį. Jei šešėlis dar ilgas, reiškia, pavasaris dar toli, tad galima verstis ant kito šono ir miegoti toliau. Jei tądien apsiniaukę ir šešėlio nematyti, laikas keltis iš miego. Šiuo atveju pavasaris būna ankstyvas. Taigi, iš sausio 25-osios buvo sprendžiama apie antrąją žiemos pusę. Taip buvo spėliota ir iš tos dienos vėjo: “Jei per šv. Povilą vėjas, tai bus didelės sumaištys tais metais,jei debesuota – mirs daug žmonių, jei giedra – bus geri metai Šv. Povilo diena liaudyje dar vadinama Krikštais. Per Krikštus dar būdavo susilaikoma nuo kai kurių darbų tam, kad vasarą nebūtų patiriama nuostolių: jei verpsi – kandžių vikšrai vilnas sugrauš, jei veši iš miško malkas – parsiveši kirminų ir jie paskui nuo lubų kris ant stalo... Būtent dėl to A. Greimas mano, kad laikotarpiu iki krikščionybės įsigalėjimo Krikštai galėjo būti vadinami “kirmių ir kirmėlių diena arba, paprasčiausiai, kirmėline, skirta “gyvačių kultui”, kuriuo būdavo pažymima naujo gamtos laikotarpio pradžia. Beje, šią dieną būdavo draudžiama valgyti bulves, kas jos tais metais nekirmytų. Atsiminus tai, kad bulvės Lietuvoje pasirodė tik XIX a. pradžioje, matyti, kad šiam liaudies tikėjimui atsirasti įtakos turėjo senoji pasaulėžiūra.
Pokalėdinis mėsiedžio laikotarpis trunka iki Užgavėnių, slenksčio į vis ryškėjantį pavasarį. Mėsiedas liaudies kalendoriuje – tai piršlybų, o jeigu ilgesnis, tai ir vestuvių metas, nes su Užgavėnėmis visos linksmybės iki pat Velykų baigiasi. O po Velykų jau pavasaris, jau atskuba naujų darbų metas. Mėsiedo metu pats svarbiausias moterų darbas – audimas. Merginos tada skuba drobes austi, kraičius krauti. Štai viena Upytės apylinkių valstietė prisimena: “per visą mėsiedį buvau prie staklių primazgyta: kaip atsisėdau prie muštuvų, tai atsikeliu tik išrietus dvi drobeles, dimelį ir čerkasėlį (drobelės – tai du drobinio audeklo rietimai po keliolika metrų, “dimelis” – toks pat rietimas diminių rankšluosčių, “čerkasėlis” – (vilnonis audeklas drabužiams).
Užgavėnės - ne šventės, o tik išskirtinė metų diena, baigiamasis pokalėdinio mėsiedo linksmybių akcentas. Rytojaus dieną po jų – jau priešvelykinio pasninko diena. Pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės dienos, todėl, kaip ir Velykos, kasmet yra vis kitu laiku – tarp vasario 5 ir kovo 7 d. Šiemet Velykos bus švenčiamos balandžio 16 d., tai Užgavėnės – vasario 28 d. ( 7 savaitės prieš Velykas). Liaudiškuose Užgavėnių papročiuose persipina krikščioniškosios ir senosios pagoniškosios tradicijos. Jos daug kuo panašios į Vakarų Europos šalių ir Vakarų slavu tradicijas ir papročius. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje dar mūsų amžiaus pradžioje žmonės savitai pažymėdavo tris paskutiniąsias mėsiedo dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį (įprastąją Užgavėnių dieną). Visi kalendorinių švenčių ( ne tik Užgavėnių papročiai ir tradicijos yra susiję su žemdirbyste ir valstiečio ūkiu ir visi jie turi bendrą prasmę ir tikslą – pirmoje eilėje užtikrinti gerą derlių, gyvulių produktyvumą ir gerą prieauglį, gerą sveikatą, šeimos pagausėjimą, sėkmingas vedybas, santarvę ir sėkmę visuose kituose reikaluose.
Šiame kontekste yra dar svarbiau, kad pačioje tradicijoje ne tik lietuviai, bet ir daugelis kitų tautų išsaugojo labiausiai archaišką paprotį – metus skirstyti į 2 dalis: žiema-vasara, pavasaris-ruduo, o tai reiškia,kad išskiriami ne metų laikai, o tik pereinamieji metų laikotarpiai. Toks supratimas liudija, kas ypač svarbu, kad šis metų suskirstymas kilęs ne iš žemdirbystės, o kur kas senesnio - gyvulių augintojų laikotarpio: vasaros pradžia – gyvulių išvarymas į ganyklas, prasidėjus žiemai – jie parvaromi namo. Reikia suprasti, kad skirstymas į sezonus, tai ne paprasčiausias metų laikų pasikeitimas, o metų suskirstymas pagal žemės ūkio darbų cikliškumą. Taigi, pavasario-vasaros ciklas yra skirtas pasiruošimui žemės dirbimui, sėjai, pasėlių apsaugai ir derliaus nuėmimui (rudens ciklas). Lietuvoje netgi ankstyvos Užgavėnės buvo laikomos pavasario pradžia ir įvairiais veiksmais ( o tam puikiai pasitarnaudavo ir Užgavėnių karnavalas bei išlikę ar atgaivinami senieji papročiai). Javo dygimui reikia šilumos ir drėgmės. Todėl ir stebėta, koks Užgavėnių oras: jei sausas – būsiąs sausas pavasaris. Jeigu per Užgavėnes oras drėgnas, manyta, kad bet kur pasėti javai gerai užderės. Labai svarbi žemės ūkio kultūra,esant senajam natūraliniam ūkiui, o vėliau didelei linų pluošto ir sėmenų paklausai Europos rinkoje, buvo linai. XIX amžiuje ypač garsėjo Rokiškio, Kupiškio ir kitų Lietuvos šiaurinių rajonų linai Rygoje. Linai valstietį rengė ir maitino. Suprantama, kad tiek daug dėmesio liaudies papročiuose skirta atspėti geriausius sėmenų sėjos terminus.Buvo sakoma, jei saulėtas Užgavėnių rytas, reikia sėti ankstyvuosius linus, jei saulė nušvinta tik apypiečiu – vėlyvuosius, o jeigu diena apniukusi, tais metais linai visai neužderės.Manyta, kad vasarą bus per daug drėgmės ir linai beaugdami dirvoje supūsią.
Daugelis Užgavėnių dienos papročių siejasi su įsitikinimu, kad vienu ar kitu savo veiksmu galima nulemti linų pluošto kokybę, ypač ilgumą.Tuo tikslu reikia per Užgavėnes būtinai kuo toliau pasivažinėti ar pasivaikščioti ir taip “linus pratęsti”. Važinėdavosi po kaimą, lankydavo tolimus gimines.Moterys bent pas kaimynę nueidavo paviešėti. Dzūkės merginos leisdavosi nuo kalnelio atsisėdusios ant verpstės lentelės. Būtinai tądien kinkydavo arklius į roges ar dideles šlajas ir vėžindavo vaikus. Suvalkiečiai dažniausiai per Užgavėnes taip ir jaunus kumelius prikinkę prie rambesnio arklio pirmąkart pravažinėdavo. Tikėta, kad šitaip darant ne tik linai didesni užaugsią, bet ir arkliai tais metais būsią sveiki. Aukštaitijoje būdavo “dėl linų” vežiojamos po kaimą “bitės” – kubilan susodinti vaikai ar merginos. “Bitės”, uždengtos drobule, kubile erzėjo,dūzgė, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: ”Vandens, vandens”. Kiekvienos sodybos tarpuvartėje pravežamų “bičių” laukdavo su pilnu kibiru vandens: būtina jas aplieti, tada ir bitės vasarą gausiai medaus prineš, ) pasėliams Dievas duos gausiai lietaus. Aukštaitės per Užgavėnes šeriniu šepečiu šukuodamos išblizgindavo pluoštą linų , tikėdamos tais metais linų pasėlius būsiant švarius, vadinasi, ir linarūtis būsiąs lengvesnis. Juk žinoma, kaip sunku rauti žolėtus linus.
Kad linuose būtų mažiau žolių, buvo įprasta Užgavėnėse bent nedidelį žlugtą išskalbti. Jeigu baltiniai baltai išsiskalbs, tai ir linų pluoštas būsiąs baltas. Per Užgavėnes tradicinis verpimo laikas jau lyg ir pasibaigęs, jau drobės audžiamos. Tačiau Dusetų merginos manė, esant būtina tą dieną bent šiek tiek paverpėti, tikėdamos greičiau piršlių sulaukti. O Suvalkijoje galiojo nerašyta taisyklė , pagal kurią visus audimui reikalingus verpalus reikėdavo susiverpti iki Užgavėnių, kad tai dienai pirkioje neliktų nei linų, nei pakulų, nei vilnų kuodelio. Ratelis išvakarėse taip pat turėdavo būti išneštas ant pirkios aukšto, nes pirkioje radęs nebaigtą verpti kuodelį Užgavėnių diedas” priteršiąs.Iš tikrųjų, jau pavasaris ant slenksčio. Jau nebe laikas verpti.Reikia baigti austi, reikia galvoti apie daržovių sėklų sodinimą, drobių balinimą, pievose jas išringiavus ir galus. Kad vėjas nenuneštų, kuoliukais prismaigius. Taip būtų galima paaiškinti plačiai Lietuvoje žinomą prietarą, kad per Užgavėnes verpiamų siūlų audeklai rūdys, juos pelės kapos, be to, tądien verpiant mėsa kirmys, vištos daržus iškapstys, vasarą vėjas namų stogus nuplėšys. Visais tais atvejais turime reikalą su panašumo magijos principu. Tačiau maginis tikėjimas dažnai tereiškia paprasčiausią liaudies pedagogikos taisyklę; ko neįmanoma žmogui kitai įteigti, būtina jam pagrasinti galimomis nelaimėmis, nesėkmėmis, tik tada jis elgsis taip, kaip visuotiniu įsitikinimu privalu elgtis.
Daugelis draudimų iš tikrųjų buvo tiktai tikėjimai, kad tam tikras elgesys sukelia atitinkamas pasekmes, išvada. Taigi per Užgavėnes nelopyta drabužių , kad gimę ėriukai nebūtų”margai sulopyti”. Nevejami paukščiai, nemalama girnomis, kad vasarą nekiltų viesulų, audrų su perkūnija, kad vėjai stogų nenuplėštų. Tą dieną vengta šukuotis plaukus, kad pavasarį ir vasarą vištos
Daržovių rasodos, o mergaitėms gėlių darželių neiškapstytų. Vengta taip pat adata siūti, kad vasaros metu mėsa nesukirmytų.Šiuo atveju adata ir kirminas liaudies sąmonėje – panašūs dalykai. Tikėta, kad per Užgavėnes sutrypus kojomis kepurę, baravykai augs kaip kepurės. Tiesa, šis paprotys būdingas tik grybingų pamiškių gyventojams. Kai kur Užgavėnių rytmetį šeimininkas vandeniu apšlakstydavo bičių avilius, tikėdamas, kad vasarą bitės neišleis nepastebėto spiečiaus.Anksčiau tos dienos rytmetį krosnį užkūrusi šeimininkė tikėjosi anksčiau už kaimynes tais metais greičiau už kaimynes laukų darbus apsidirbti, ypač daržus nusiimti, rugius nusipjauti. O jei per metus nešiosiesi užantyje Užgavėnių valgių likučių mazgelyje pasirišusi, tai vištos bus dėslios ir raganos nepakenks. Šiuo atveju išryškėja tikėjimas stebuklinga Užgavėnių valgių puotos likučių (kaip ir Kūčių vakarienės) galia. Pavyzdžiui Tverečiaus apylinkių žmonės tikėjo, kad “nors truputį mėsos palikus, pelės rūbų nekapos”. Kitur Lietuvoje manyta, kad Užgavėnių valgių likusiais riebalais prieš pirmąjį pavasarinį arimą patepus žagrės noragus, jau suartoje dirvoje usnys neželsiančios Jeigu tokiais taukais ištepsi kojas ir rankas ir jų nenusiplausi iki pat pelenų dienos ryto, tais metais gyvatė neįkąs. Pagrindiniai lietuvių naudoti tais laikais riebalai – kiaulienos taukai, lašiniai, o kiaulė kadaise buvo dievams aukojamas gyvulys, vaisingumo, gero derliaus simbolis. Kita vertus, mitologija liudija, glaudų kiaulės ryšį su mirusiųjų pasauliu, vadinasi, ir asu parama gyvųjų darbams. Tad noragų ištepimas galėjo būti transformuota aukojimo žemei forma.