teka 05:55
leidžiasi 18:51
Pilnatis
20 mėnulio d.
Vardadienius švenčia:
Filemona, Girmantė, Odeta, Rimkantas, Siksta, Sikstas
Gimtadienis:
Maxim Gorky
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 0
Per 7 d. - 0
Per mėn. - 0
Viso - 58459
Tostai.lt rekomenduoja
Velykos  > Velykų naktis

Seniau naktį iš Didžiojo šeštadienio į Velykų sekmadienį žmonės, seni ir jauni, ypač atėjusieji iš tolimesnių kaimų, bažnyčiose budėdavo. Po iškilmingų mišparų, jie, kaip ir per laidotuves, iki vidurnakčio, o kartais ir ilgiau, dargi visą naktį, melsdavosi, giedodavo.

Šimtmečio pradžioje Notėnų ir gretimų parapijų (Kretingos raj.) bažnyčioms nepajėgiant sutalpinti žmonių, giedodavo per naktį „Kalnus" ir špitolėse. Jaunimas dar naktį šventoriuose pradėdavo margučių daužynes, o kartais rasdavo ir kitokių užsiėmimų. Bažnyčiose ir šventoriuose Velykų naktį pasirodydavo „Žalnieriai", įvairūs persirengėliai, varydavo silkę, šaudydavo Gavėną saliutuodavo iš patrankėlių ir kt.
Sargai. Jaunimas prie Kristaus karsto budėdavo beveik visose bažnyčiose: mergaitės, apsitaisiusios baltai, klūpėdavo, vyrai stovėdavo su senovės karių drabužiais. Tai, kaip „Žemaičių vyskupystėje" rašė M. Valančius, senas paprotys: „Senovėj, didžiajai nedėliai bengiantis, kelios dešimtys jaunikaičių, it kareiviai apsidariusių, su kalavijais ir šaudyklėmis sergėdavo grabą viešpaties Kristaus. Tiems bestypsant, valandai praėjus, paskirtas vyresnysis vienam liepė būgną mušti, žirkliojo į bažnyčią ir perkeitė sargybą. Taip darė kas valandą lig pat Kristui iš numirusių neprisikeliant. Velykų rytą kunigams su žmonėmis tris sykius aplink bažnyčią einant, tie patys vaikinai, į eilę paskaidyti, šaudė iš šaudyklių atvejų atvejais. Dar Velykų rytą vienas vaikiukas, bjauriai apsidaręs, burną uždengęs juoda liečyna, užbrukęs už juostos juodvarnį negyvą ir varną prikergęs arklio kaukolę ir netuščią plėčką skrajojo, vartaliojos po šventorių ir miestelį, žmones stebinčius paišė « gainiojo, žodžiu kalbant, bjauriojos it netikęs. O tai dėl to, kad išreikštų velnią per atsikėlusį Kristų pergalėtą verkiantį, nežinantį, ką bedaryti. Tą negerą pramonį vyskupas Jūzupas Giedraitis 22 d. gegužės 1812 m, būtinai išnovijo". „Žalnierius" 1818 m. mini ir kretingiškis J. Pabrėža.
šis paprotys pasiekė ir mūsų amžių. Jaunuoliai labai norėdavo būti „Žalnieriais", dėl to net atskiri kaimai varžydavosi. Kariai būdavo su šalmais, iš popieriaus ir šiaudų padarytomis kepurėmis, mediniais kardais. A. Gaškos (gim. 1906 m.) iš Pandėlio liudijimu, šis paprotys Pandėlyje buvo gyvas iki mūsų šimtmečio. „Žalnieriai" („žaunieriai") stovėdavo prie Kristaus karsto, saugodavo, kad jis neprisikeltų. Didžiojo, šeštadienio vakarą keliolika vaikinų apsitaisydavo „Žalnieriais": jie vilkėdavo tamsiais kostiumais, užsidėdavo ant galvų kartoninius blizgančiais popieriais apklijuotus „kiverius" su kutu gale, susijuosdavo gražiais plačiais diržais su perpetiniais dirželiais. Juos į bažnyčią atvesdavo senoviška ietimi ginkluotas vedlys, „Žalnieriai" žygiuodavo iškėlę „nuogus" kardus (kardai ir ietys būdavo mediniai, apklijuoti sidabriniu popieriumi, kardų rankenos nudažytos tamsiai). „Žalnieriai" sueidavo po 68 žmones dviem vorelėmis. Kai žmonių bažnyčioje būdavo daug, vedlys belsdavo ietimi į grindis, kad prasiskirtų, padarytų kelią „Žalnieriams". Protarpiais jie keisdavosi. Pamainą iškilmingai įvesdavo vedlys. Joniškėlyje 1928 1930 m. budėdavo 10 vaikinukų pasikeisdami po du jie išbudėdavo per naktį iki Prisikėlimo. Pandėlyje rytą kai apie bažnyčią eidavo procesija, vorelėmis iš abiejų kunigo pusių, truputį atsilikę, žygiuodavo ir „Žalnieriai". Dar mūsų šimtmečio pradžioje šis paprotys buvo gerai žinomas Biržų Ir Rokiškio krašte. (Kai kuriose bažnyčiose prie Kristaus karsto statydavo sargybinių skulptūras.)
Persirengėliai. Vyrai, dažniausiai pusberniai, gavėniai įpusėjus, pradėdavo ruoštis velykiniams pasirodymams jų pokštų niekas nevaržė. Šių pasirodymų ištakų reikėtų ieškoti jau nuo pat krikščionybės platinimo Pabaltijyje pradžios. Kaip sužinome iš Henriko Latvio „Senosios Livonijos kronikos", rygiečiams pagonims Senasis ir Naujasis testamentai buvo aiškinami vaidinant misterijas jau 1206 m. (Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. V. 1991.P.4142). Ir viduriniais amžiais Vakarų Europoje ir kaimyninėje Lenkijoje kunigai su mokslus einančia jaunuomene bažnyčiose rengdavo teatralizuotus dialogus, rodydavo „gyvuosius paveikslus" biblijinėmis temomis Kristaus gyvenimo, kančios ir mirties. Dialogai vykdavo ir Lietuvos bažnyčiose dažniausiai per Kalėdų ir Velykų šventes. Viduriniais amžiais kunigai, kad sudarytų linksmesnę nuotaiką į religines tiesas įterpdavo įvairių pasakojimų. Nors XVIII a. pabaigoje šie dialogai (misterijos) oficialiai bažnyčiose buvo uždrausti, tačiau kai kurių kraštų žmonės jų ne tik neužmiršo, bet ir toliau tęsė.
Lietuvoje, kai kuriose Aukštaitijos, o ypač Žemaitijos bažnyčiose, Velykų persirengėliai pasirodydavo dar mūsų amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, nors apie 1926 m. Telšių vyskupas J. Staugaitis jų pasirodymus, reiškiančius nepagarbą didingai Kristaus prisikėlimo rimčiai, uždraudė, bet taip pat nesėkmingai kaip ir J. Giedraitis 1812 m. Su dvasininkais, norinčiais šiuos vaidinimus uždrausti, net kildavo nesusipratimų.
Persirengėlių tipų būta nedaug tai Kristaus kančių kelio veikėjai, visų pirma „žydai", kartais tarp jų ir Judas pasirodo. Dažnai jie turi Kristaus kankinimo įrankius. Svarbiausias persirengėlių tikslas praktiškas budinti užsnūdusius žmones, tačiau neretai jie nepaisydavo elementarių pagarbos kitam žmogui normų.
1818 m. pamoksluose J. Pabrėža greta „Žalnierių" pamini bažnyčiose išdaigas krečiančius „žydus". M. Katkus „Balanos gadynėje" jau smulkiau aprašo „žydų" veiklą 1862 m. Velykų naktį:
vienas žydas su ilgiausiu rimbu vaikščiojo po šventorių ir paukšijo kaip iš puštalieto; antras vaikinas, užsidėjęs lervą (kaukę.J.K.) su didele nosimi, nešiojosi tabokierką su taboka ir, ką pamatęs bažnyčioje snaudžiant, pakiša po nosimi; tas sučiaudo ir miegai jam nulaksto". Sargai kareiviai stovėjo prie Dievo karsto ir saugojo, kad žydai nepavogtų. Krakių kaimyninės Pajieslio parapijos gyventoja A. Ribelienė dar detaliau aprašė mū sų šimtmečio persirengėlius: „Gal dešimt jaunų vyrų buvo apsirėdę žydais, prisilipdę barzdas, ūsus, kiti iš avies kailio užsidėję. Visi turėjo įrankius kas bizūną, kas medinę šakę, kas ietį, plaktuką turėjo, kopėčias, kas reples. Dievo mūka buvo paguldyta čia ją saugojo 2 Romos kareiviai, ir čia žydai nedavė ramybės, taikėsi mūką pavogti. Prieš rytą žmonės išvargę pradeda snausti, jau tada žydai turi darbo, vienam „štinkspirito" pakiša po nosim, kitam nosį su replėm suspaudžia, eidamas pro šalį bizūnu uždrožia, kopėčias uždeda ant nugaros ir lipa. Taip siautėja iki ryto po bažnyčią po šventorių, pasitinka rytą žmones. Tada smalsuolių netrūko nei naktį, nei rytą. Kai procesija rytą saulei tekant eidavo aplink bažnyčią tada visi žydai priešais žmones, ir, žinoma, ramiai nepraeidavo, užkabindavo pažįstamus ir nepažįstamus".
Panašiai „žydai" per Velykas elgdavosi ir Žemaitijoje. Kražietė J. Ramanauskaitė juos taip aprašė: „Užsidėję įvairias kuo negražesnes kaukes su į nosį įsmeigtomis adatomis arba vinutėmis, apsirengę įvairiais skarmalais, turėdavo botagus, ant kokios paikos (lazdos J.K.) prisirišę kokį pantį. Ir jei rasdavo tą naktį ką lauke, tuoj su tuo botagu varydavo į bažnyčią žydiškai tardavo „biuisčią". Jei bažnyčioj rasdavo ką snaudžiantį, tuoj po nosim pakišdavo, kaip tada vadino, štinkspiritį tai amoniakas. Na, žinoma, tuoj visi miegai išlakstydavo. Rytą per pamaldas vėl išdarinėdavo įvairius šposus, kas žmonėms trukdydavo rimtai susikaupti maldai".
Persirengėliai susigalvodavo ir kitokių išdaigų pakišdavo snaudžiantiems panosėn buteliuką su eteriniu spiritu, kartais brūkšteldavo silke, bučiuodavo merginoms rankas taip, kad įdurtų su į kaukės nosį įkalta vinute. Raudonai apsirengęs Judas skambindavo prie diržo pririštame maišelyje monetas (Joniškėlis). Ir zakristijonas nevengdavo snaudžiančiam pakišti panosėn degančią žvakę (Skuodas). Tokie persirengėliai Pievėnų bažnyčioje (Mažeikių raj.) renkasi ir dabar. „Žydukų" svarbiausias tikslas pagrobti kryžių. „Kareiviai" su kardais neprileidžia įkyrių „žydukų", dažnai tarp jų įvyksta „susirėmimų": vieni atsimuša mediniais kardais, kiti puola su ilgomis replėmis ar plaktukais. Visa kova vyksta be žodžių, tik „žydukai" neva žydiškai marmaliuoja. Nepavykus pagrobti kryžiaus jėga, „žydukai" imasi visokių apgaulių: siūlo sargybai pinigų, bando užkalbinti ir atitraukti dėmesį, kiša amoniaką po nosimi. Be kryžiaus pagrobimo, „žydukai" turi ir kitokių užsiėmimų: kimba prie besimeldžiančių, „nudžiauna" jų daiktus, pririša virvėmis vieną prie kito snaudalius. Drąsesni bernai, atsinešę virves, pamaldžiai klūpančius kiek apsnūdusius maldininkus ir anksčiau rišdavo, o besišnekučiuojančius su mergomis bernus ir botagu supliekdavo. Raseinių krašte, kaip rašė B. Buračas, „jie, slankiodami visais bažnyčios pašaliais, ieškodavo, bene ras ką nors besnaudžiant. Radę miegančius pliekia didžiausiu botagu į bažnyčios grindis, kad, rodos, kas šaudo, net didžiausi snaudaliai pašoka iš miego. Jei kas neboja ir tokio šaudymo, tai toks gauna botagu per kuprą. Kiti Velykų „žydai" nešasi kopėčias, pagaikščius, rykštes ir kitus pabūklus. Radę ką nors bemiegant, statosi kopėčias ir virsta ant miegančiųjų. Bažnyčios tarnai rodo žaibus ir perkūnijas. Perkūnijos trenksmas turi snaudalius žadinti ir vaikus stebinti.
Velykų rytą, einant procesijai aplink bažnyčią, šalia procesijos, priešinga saulės judėjimo kryptimi, eina žydais pasirėdžiusieji pusberniai. Vieni nešasi kopėčias, pagaikščius ir botagus, kiti reples, vinis ir rykštes. Kad šlykščiau atrodytų, pašonėn pasikiša kokią nudvėsusią vištą ar negyvą varną. Kada procesija eina iškilmingai su didele rimtimi, tai „žydai", parodydami savo priešingumą, eina triukšmaudami, žydiškai koliodamiesi, botagais pliauškindami ir pagaikščiais švaistydamiesi. Kartu su bažnytine procesija eidavo ir kaimo muzikantai. Jie grodavo senovės ožragiais su skylutėmis ir karkliniais vamzdeliais. Ožragiai būdavo tokie pat kaip ir skerdžių, o vamzdeliai kaip ir piemenų, bet kai gražiai užgroja, tai, sako, nors verk, taip graudžiai ir gražiai grodavo. Ožragiai būdavo gražiai išrašyti, išpjaustyti. Dabar tokių ožragių nematyt jau niekur". Ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje ir Šilalės raj. (Kvėdarnos, Laukuvos, Upynos, Tūbinės bažnyčiose) per Prisikėlimo procesiją persirengėliai lakstė priešinga procesijai kryptimi savaip darydami tvarką blaškydami maldininkų dėmesį.
Raseinių raj., kaip rašė B. Buračas, per procesiją „žydu" pasirėdęs koks pusbernis kyšt panosėn negyvą varną ir klausia:
• Paveizdėk, gal višteli su kiaušiniu!
Nugąsdintasai neria kumščiu „žydo" kupron ir rėkia:
• Eik šalin, velnio sutvėrime!".
XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Viduklės bažnyčioje buvo rodomos Kristaus kančios scenos. Bažnyčios tarnai tartum gyvas judino apie penkerių metų vaiko dydžio medines lėles. Europos bažnyčiose teatralizuoti disputai paplito XIVXVI a. Šiuo laikotarpiu krikščionybė buvo įvesta ir Lietuvoje. Vadinasi, persirengėlius galima priskirti prie pačių seniausių krikščioniškųjų lietuvių liaudies papročių.
Saliutai. Dar iki XIX a. paskutiniojo ketvirčio prie kai kurių Šiaurės ir Vidurio Aukštaitijos bažnyčių didžponiai laikydavo ketines apie 20 cm aukščio ir 10 cm skersmens patrankėlės „mozierius", primenančias stebules. Tai vidurinių amžių iškilmingų renginių palikimas. Šaudydavo dar ir todėl, kad žmonės bažnyčioje neužmigtų. Kaip rašė B. Buračas, šios patrankėlės tose vietovėse, kur nebuvo policijos, išsilaikė ir ilgiau. Jas statydavo miestelio aikštėje, netoli šventoriaus, arba pačiame šventoriuje ir nakčia gretimai sukurdavo laužą. į vamzdį įpildavo parako (bet tik tiek, kad patrankėlė nesusprogtų), užkimšdavo kempine, o Pandėlyje, kaip rašo A. Gaška, užkišę pakulomis, dar užkaldavo alksnio kamščiu. į patrankėlės šone esantį degiklį įpildavo žiupsnelį parako, jis per skylutę susijungdavo su patrankėlės viduje esančiu. Lauže įdegindavo ilgą kartį arba kaitindavo pritaisytą gale karties geležies virbą. Įkaitusį virbą arba degantį karties galą prikišdavo prie patrankėlės degiklio parakas užsidegdavo, ir patrankėlė iššaudavo. Žinoma Velykų naktį šaudžius dar 1880 metais Kupiškyje.
Šventoriuje šaudydavo ir Kristaus karsto sargai savo gamybos ginklais. Jie dažniau šaudydavo, procesijai einant aplink bažnyčią. Uždraudus patrankėlės, žmonės išgalvojo ir kitokių garso išgavimo būdų. Štai kaip Velykų rytą Aukštaitijos bažnyčioje aprašė Vaižgantas: „Griausmingą giesmę sutvirtina visi varpai, staiga sugaudę ir netikėtai orą suvirpinę patrankų šūviai. Iš kur gi patrankos? Ne taip dar seniai prie daugelio bažnyčių didžponiai laikė mozdierius, arba trumpas patrankas, iškilmėms sveikinti. Mozdierius valdžiai atėmus, vaikinai užsitraukia į aukštuosius varpinės langus bačkas, į kurias trenkia iš paprastų šautuvų. Tai ir patrankos".
Velykų šaudymui, kaip rašė Žemaitė, valstiečiai, matyt, teikė ir kitokią prasmę: „Gaidykste gaspadorius pasiėmęs pištalietą ar strielbą pasivaikščiodamas po daržus, aplink trobesius šaudė, sako, kad Velykų naktį piktą dvasią gali nušauti, labiau šaunant pro trobos kertę ar kitą trobesį; by tik pro kertę, tuoj nušausi... Pašaudęs valandą, pasikinkė arklius į didelius ratus, gaspadinė pridėjo ryšį visokių pyragų, mėsos, sūrio, kiaušinių".
Velykų naktį išeidamas iš bažnyčios atsikvėpti, jaunimas pramanydavo ir kitokių išdaigų populiarus buvo mainymasis pypkėmis ir kepurėmis. Kartais žmogus vietoj geros pypkės gaudavo apdrožtą medžio šaką o vietoj kepurės naginę. Notėnų bažnyčios „marčelgos" į tvartelius sukišdavę išdykaujančius vaikus: kepurių plėšytojus, naujų kailinių gadintojus (rėždavo per baltus kailinius paišina lazda ar kuo kitu). Vyrams mėtant kepures, vienas Notėnų senis prisirinkdavęs po 20 kepurių, o kitais metais tas pačias kepures parduodavęs po 20 kapeikų vaikinams, nes gėda grįžti iš Velykų be kepurės.
Gavėnios išvarymas. Viena įspūdingiausių kaimo švenčių Užgavėnės. Kokių tik neišvysi persirengėlių šią dieną: tai ir visuomet nugalintis Kanapinis, su silkėmis keliaujantis „žydas", tai Gavėnas ir kiti veikėjai. Valstiečio stalas po Užgavėnių septynias savaites išbūna jų valdžioje. O kur jiems dėtis, kai gavėnia jau baigiasi? neapsieita ir čia be liaudies išmonių.
Dar XX a. pradžioje Skuode, kaip prisimena O. Gauriliūtė, prieš pat varpų suskambėjimą bažnyčioje patarnaujantys berniukai, tarškindami barškaliukais, apibėgdavo apie bažnyčią „išvarydavo silkę". Tik po to buvę galima valgyti mėsiškus patiekalus. Gana smulkiai silkės išvarymą 1866 m. Rokiškyje aprašė M. Valančius: Didžiosios savaitės trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį vaikai, „lig laiku gauna lentelę su skyle, dėl įvėrimo virvės reikalinga, ant lentelės išrašo su kreida ar su anglim silkę, vienas velka tą lentelę apsukui bažnyčios, seredoj tik vieną kartą o kiti čiaukš čiaukš plaka su žilvičiais silkę, kaipo jau nebereikalingą. Ketverge velka du kartu plakdami, o petnyčioj tris kartus. Bet ir tą paprotį ne visur teužlaiko". M. Valančiaus aprašytu būdu 1942 m. apie bažnyčią silkę vaikai varė ir Skaudvilėje.
Dar penktojo dešimtmečio pradžioje Didįjį šeštadienį Kuršėnų vaikai, dažniausia berniukai, susirinkdavo iš anksto į šventorių ir laukdavo, kol pradės skambėti varpas. Jam suskambus, iš varpinės pro langą varpininkas išberdavo smulkių rūkytų strimelių ir

mažų į popierėlius suvyniotų saldainių ledinukų. Vaikai galvotrūkčiais puldavo jų rinkti. Didesnieji, pusberniai, prisirišę prie virvelės silkę, tempia ją aplink bažnyčią o kiti, iš paskos bėgdami, muša silkę vytelėmis išvaro gavėnios pasninką.
Kai kur Velykų rytą dar namuose, išvarydavo laukan „Kanapinskį" (vietovės autorius nenurodo): „Tam reikalui surišamas kanapių pėdelis ir pusbernis apsižergęs išjoja į klampią vietą. Šeimos nariai išjojantį kuokomis muša sakydami: „Daugiau su savo pyragais negrįžk į mūsų namus, nes gausi su šluota ir kačerga (žarstekliu), ir dar uždarysime į kiaulių tvartą". Grįžusį pusbernį pagerbia kaip kokį didvyrį" .
Aukštaičiai varydavo ir Gavėną. Apie 1880 m. Smilgių k. zakristijonas vidurnaktį apsirengdavo Gavėnu dažniausiai apsisiausdavo kokiu nors palaikiu drabužiu, prisitaisydavo ilgą uodegą, pasmakryje didelę barzdą, veidą išsitepdavo suodžiais. „Apsitaisęs bjauriausia baidykle, pritūpęs bėga per bažnyčią. Bėgantį Gavaną šauna. Tik sutrenkia būbnu, kuris stovi bobinčiuje, arba šauna iš mozierinės patrankos, kad bažnyčios sienos ir langai dreba, o snaudaliai visi pašoksta iš miego. Tuomet Gavanas persiverčia per galvą ir dingsta iš žmonių akių" (52). Vaižganto liudijimu, Gavėną „nušaudavo" per iškilmingą procesiją Velykų rytą iš varpinės, kad jis užleistų vietą Velykiui (90). Silkės ir Gavėno išvarymu buvo baigiamas pasninko laikotarpis.