Su margučiais susiję daug velykinių linksmybių. Vaikai juos gaudavo iš savo tikros ir iš krikšto mamos, vaikinai išsiderėdavo iš merginų, susirankiodavo iš artimų kaimynų ir kaimų.

Iš vienų priimdavo kaip prievolę, iš kitų kaip vaišingumo ir nuoširdumo simbolį. Baigę kiaušiniauti, visi maži ir dideli „žėkeliai", lalauninkai pilnomis kišenėmis, užančiais, maišeliais ir pintinėmis margučių susirinkdavo kur nors gražioje vietoje, pasirodydavo, apsižiūrėdavo, kas kokių turi, kas daugiausia surinko, kieno gražiausi, ir pradėdavo žaidynes. Su margučiais žaisdavo ir miestuose. Vilniuje XIX a. antrojoje pusėje tokių žaidynių mėgėjai rinkdavosi į Rotušės aikštę. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Velykų rytą beveik pusė kauniškių vaikų, jaunų vyrukų ir ūsuotų senių prieidavo pilna Rotušės aikštė su pilnais kišeniais margučių. Vieni margučius ritindavo, kiti mušdavo, į dantis kalendavo. Joks jomarkas tokio vaizdo niekuomet neatstos".
Atimtinės. Kai kas margučius daužti pradėdavo dar šventoriuje, tik išėję iš bažnyčios. Pirmąją Velykų dieną dzūkai „ir seni, ir bernai, ir vaikai visi eina muštynėn, kurio bus drūčiausias kiaušinis". Tuo tarpu aukštaičiai, jeigu senas žmogus eidavo muštynių, sakydavo, „besarmatis tas, su mažais vaikais, iš vaikų išvilioja visus margučius" (Ramygala). Pats didžiausias menas išsirinkti stiprų kiaušinį. Stiprumas nustatomas lėtai kalenant į dantis. Jeigu kiaušinis aiškiai skamba tai stiprus, jeigu kevalas minkštas, linksta, garsas duslus. Būna, kad prieš daužynes varžovai vienas kito kiaušinius apsižiūri. Tai mūsų šimtmečio pradžioje vaizdžiai aprašė Vaižgantas: „Prasideda kilojimas kits kito parodytų kiaušinių, rūpestingas iš visų pusių apžiūrėjimas ir didis noras paminklinti, t. y. į savo dantis padaužyti dėl ištyrimo, ar stiprus kiautas. Susitarus pasimiklenti, tokiu įnirtimu pradeda sau dantis trankyties, taip atsidėję net visu stuomeniu pasiduodami, klausyties, katras stipresnis, kad į vakarą net galvą pradeda ūžti ir dantis sopėti. Bet pasimiklinti maža kas beduoda, nes daugumas per ilgai tyčia į dantis tranko, kad kiautas susilpnėtų ir greičiau dužtų.
Dažniausiai mušama vien tiktai kits kitą pakilojus ir apžiūrėjus nes didieji azartiškai taip jau prityrę, kad vienos akies užmetimu apsprendžia kiauto kietumą". Mažų ir senų vištų kiaušiniai stipresni. Punske išsivirdavo mažą žąsies kiaušinį. Susitarę, kuris pradės, imdavo daužti. Laikantysis kiaušinį saujoje taip jį suimdavo, kad tarp smiliaus ir nykščio likdavo kyšoti tik smaigalio viršūnė pati stiprioji kiaušinio vieta. į ją kertama irgi smaigaliu. Kiaušinį pamušus iš šono, pažeidžiamos taisyklės. įdužęs kiaušinis atitenka jį sumušusiam, įtrūkus abiem kiaušiniams, laimėtojo nėra.
Pirmąją Velykų dieną kiaušinius daugelyje Lietuvos vietų mušdavo tik smaigaliais, antrąją dieną ir vienu, ir kitu galu, t. y. įdužus vien smaigaliui, kiaušinio atiduoti dar nereikėdavo dauždavo dar storgaliais, ir atiduodavo tik įdužus abiem galams. Nugalėtoju buvo laikomas tas, kurio margutis stipriausias, sakydavo, kuris daugiau margučių išlošė, tas ir laimės daugiausia turės šiais metais.
Vidurio Lietuvoje ir kitaip varžydavosi. Tai aprašė Vaižgantas: „Prisirinkę rinktinių kiaušinių kiocelį (kaselę), eina ant rinkos ir kviečia kitą, tokį pat kiocelj turintį, ir mušasi, ligi visų nesutrupins. Tokie per visą gavėnią renka, paprastai jaunų, nedidelių, tyčia vopna lesinamų vištelių, kartais tam tikslui laiko amerikines višteles". Mūsų šimtmečio antrajame ketvirtyje taip varžydavosi ir Ukmergėje, nusiperka turguje po pintinę kiaušinių ir eina jų daužyti; tas, kuris daugiausia sumuša, laimi.
V. Kudirka, prisimindamas tokias žaidynes, 1895 m. rašė: „Jeigu Velykos, tai ir margučiai, o jeigu margučiai, tai ir „muštynės". Tie dalykai taip sujungti, jog negalima manyt apie vieną, neatsimenant kito. Margučiai be Velykų, Velykos be margučių „muštynių" tai nepermanomas daiktas mūsų papročiuose, nors tie papročiai gana atsimainę. Seniau, atėjus Velykoms, didi ir maži eidavo „muštyn", bet tik kiaušiniais „lygiomis" ar „iš atimtinių", o patys nesimušdavo. Retkarčiais, sugavę apgaviką su kiaušiniu, nutekintu iš akmens ar iš kieto sūrio arba smaliniu, suspausdavo sumuštą kiaušinį ir aptėkšdavo apgavikui akis". Panašios nuotaikos, kaip matyti iš Vaižganto straipsnio, buvo ir Aukštaitijoje: „Nei vienas iš didžiausiųjų mušėjų susirėmimas neapsieidavo be vaidų ir bylų, nes ir teisingai laimėjęs neišvengs priekabių iš pavydo: vis atras kokias nors neužlaikytas „teisingojo mušimo" taisykles, kurios nepigu buvo ir žinoti. Maža betrūko, kad nebūtų prireikę nustatyti tam tikras skyrius Lietuvos statute, kaip yra skyrius bičių vaisymo ir jų sėmimo".
Varžydavosi ir kiaušinį spausdami delnais nugalėtoju laikomas tas, kuris greičiau kiaušinį suspaudžia (Kėdainių raj. Pajiesio apyl.).
Dirbtiniai margučiai. Pasitaikydavo ir tokių žaidėjų, kurie atsinešdavo dirbtinių kiaušinių. Juos darydavo įvairiai:
1. Šviežiam kiaušiniui šonuose išdurdavo skylutę, viską iš vidaus iščiulpdavo, kevalą išdžiovindavo ir prileisdavo sakų, vaško ar cukraus. Tai daroma taip: į vieną skylutę įstatomas storo šiaudo galiukas, aplipdomas tešla, t. y. padaromas tartum piltuvėlis, kuriuo ir leidžiami ištirpinti sakai, cukrus ar vaškas. Vienam pilant, antras per kitą į skylutę įstatytą šiaudelį traukdavo iš kiaušinio lukšto orą taip geriau ir greičiau pripildomas vidus. Tuometi kiaušinio vidų per storesnius šiaudelius leisdavo plonesnius. Taip darydavo tol, kol visai skylutes užkišdavo. Šiaudelių galus nupjaustydavo, nuvalydavo, kiaušinį nudažydavo ar nulakuodavo ir toks margutis niekuo nesiskiria nuo kitų. Geriausiais laikydavo sakų prileistus („smalinius") kiaušinius. Cukriniai sunkesni, cukrus blogiau užpildo vidų, be to, kiaušinis neišlaiko pusiausvyros, nes viena pusė sunkesnė. Šiaulių apyl. kiaušinių kiautus dar pripildydavo eglės sakų, cukraus ir geležies pjuvenų mišinio ar sutrintos pustyklės gabalėlių.

2. Mažesnius kiaušinius, kurie visados stipresni už didelius, statydavo sausoje vietoje ant Iaibgaiių ir laikydavo ištisus metus arba ir ilgiau, kad baltymas sudžiūtų, o trynys laibgalyje susitrauk tų ir sukietėdamas kiautą sustiprintų . Kiti kiaušinį statydavo smaigaliu į smėlį ar pelenus krosnies priekaktyje ir džiovindavo.„Prikepdavo tokio kiaušinio ir baltymas, ir trynys prie kevalo: pats jis tapdavo stiprus, kaip akmenėlis. Šimtus „kiužių" su tokiu kiaušiniu buvo galima pelnyti..." . Tokius kiaušinius nesunku pažinti, nes daug lengvesni už kitus ir svyra į vieną pusę.

3. Kiaušinius storai aptepdavo laku ir paskui nudažydavo. Tokius kiaušinius nuo tikrų margučių galima atskirti tik sumušus.

4. Pamirkydavo acte ir aptepdavo specialiu kalkių tirpalu, išdžiovinę apgludindavo.

5. Ištekindavo iš seno riebaus sūrio arba iš rago.

Apgaudinėtojas paprastai vienoje rankoje turėdavo tikrą kitoje
dirbtinį kiaušinį, kad, kilus įtarimui, galėtų sukeisti ir duoti patikrinti gerą margutį. Sukčiautoją išaiškinus, iš jo atimdavo kiaušinius, kitam kirsdavo per ausį ar prilupdavo. Būdavo, kad sukčiautoją už apgaulingai sudaužytą margutį priverčia suvalgyti dirbtinį kiaušinį.
XIX a. viduryje margučius imta tekinti ir iš medžio. Juos pirkdavo ir vaikams žaisti.
Ridenimas tai pats populiariausias, ypač vaikų.velykinis žaidimas. Pavakary, kai baigdavo kiaušiniauti, susirinkdavo vaikai po penkis šešis paprastai ant kalnelio, pasidarydavo griovelį ir ridendavo kiaušinius. Jei kieno kiaušinis kliudydavo svetimą, tai jį galėdavo pasiimti.

Kiaušinių ridentojai dar prieš Velykas pasidarydavo apie 1 m ilgio lovelį. Tai lentutė paaukštintais kraštais arba išskaptuota pliauska, o dažniausiai tinkamai išlinkusi beržo tošis. Ridendavo kieme, o kai blogas oras klojime ar troboje, ypač tėvo vadovaujami vaikai. Prieš tai išlygindavo aslą, patiesdavo antklodę. Vieną lovelio galą pakeldavo ant akmens, plytos ar pagalio, o prie kito paberdavo smėlio ar pjuvenų. Ridendavo ir nuo {kalnelių ar upelių krantų. Ypač ridenti margučius mėgo aukštaičiai, susirinkdavo jauni ir seni, viengungiai ir vedę, berniukai ir mergaitės. Susidarydavo nemažos grupelės įvairaus amžiaus žmonių, dažniausiai vyrų. Vieni ateidavo pažaisti, kiti pažiūrėti. Pradėdavo nuo išridenimo. Ridendavo dažytus ir nedažytus kiaušinius, visi po vieną. Buvo galima ridenti ir įdaužtus margučius, svarbu, kad tik šonai būtų sveiki. Vienodų visai Lietuvai ridenimo taisyklių nebuvo. Svarbiausi šio žaidimo principai šie:
1. Jeigu paleistas kiaušinis išmuša iš vietos kitą kiaušinį, tai jį ridentojas pasiima ir antrą kartą ridena be eilės. Jeigu vienu leidimu kiaušinis kliudo du kiaušinius, ridentojas abu pasiima ir gali be
eilės ridenti dar du kartus. Ridena, iki nebepataiko (Šiaulių apyl.).

2. Ridena visi žaidėjai iš eilės. Vieną kartą pataikius, leidžiama ridenti dar kartą. Antrą kartą pataikęs, pasiima abu margučius (Širvintų raj. Musninkai).

3. Kai žaidžia dviese, žaidėjas, pataikęs į nuridentą kiaušinį, jį pasiima, jeigu nepataiko abu atitenka pirmajam žaidėjui (Pakruojo apyl.).

4. Netoli griovelio galą padaroma duobutė. Tuo pat metu grioveliu du žaidėjai leidžia po kiaušinį. Laimi tas, kurio kiaušinis aplenkia duobelę, pralaimi tas, kurio kiaušinis pateko į duobelę. Laimėtojas pasiima į duobelę įsiritusį kiaušinį. Kai abu kiaušiniai surieda į duobutę ar abu pralekia pro šalį, žaidėjai pasiima kiekvienas savo kiaušinį.

5. Kai margučius ridena lovyje, vienas lovio galas paaukštinamas. Vienu metu ridena dviese kurio margutis riedant atsimuša į kitą ir jį pramuša, tas laimi. Jis iš pralaimėtojo gali atsiimti ir sveiką
margutį (Kėdainių raj. Pilsupių k.).

6. Kai margučius ridena lygioje vietoje ant pievutės kieme,lauke ar patalpoje (Skuodo, Šilalės raj), visi ridena iš tos pačios vietos. Laimi tas, kurio margutis nusirita toliausiai. Jam atitenka visi paridenti margučiai. Balninkuose (Molėtų raj.) margučius ridendavo nuožulnioje gatvėje.

7. Vienas ridentojas savo margutį deda ant žemės, kitas savo ridena. Jeigu riedėdamas margutis kliudo padėtąjį, ridentojas pasiima abu, o jei prarieda pro šalį (aprieda aplink. J. K.), margučiai atitenka kitam.

8. Margučius ridendavo ir su lazda. Kuris sveiką margutį iš tos pačios vietos toliausia nuridena, tam atitenka kiti margučiai (Skuodas).

Kiaušinių ridentojai turi mokėti nustatyti lovelio pasvirimą išsirinkti gerą kiaušinį, nujausti jo greitį. Geras žaidėjas turi įvairių kiaušinių: apvalių, pailgų, smailu galu. Apvalus margutis rieda tiesiai, smailas, išbėgęs iš lovelio, suka į šalį. Jei „gaudomas" kiaušinis yra vienoje linijoje su loveliu leidžia apvalų. Jeigu varžovo kiaušiniai yra nuriedėję į šalį nuo lovelio leidžia smailiagalį kiaušinį: jei reikia, kad jis riedėtų į kairę, ridena smailiuoju galu į kairę pusę, jei į dešinę ridena smaigaliu į dešinę. Smailiagalis kiaušinis, išriedėjęs iš lovelio, staiga pasisuka ir paliečia apačioje buvusį kiaušinį. Žaidėjas turėdavo pabandyti ir išsiaiškinti, kada ir nuo kurios lovelio vietos viršaus, vidurio ar apačios paridenti, pastumti ar lengvai paleisti kiaušinį. Savo „gerą" kiaušinį „lauke" galima pakeisti kitu. Būdavo žaidėjų, kurie prarasdavo visus kiaušinius, o kitt beveik nepatirdavo pralaimėjimų (Ukmergės raj. Lyduokių apyl. Inkilų k.). Nugalėtoju tampa žaidėjas, surinkęs daugiausia kiaušinių. Raseiniškiai sakydavo, kas daugiau kiaušinių išrita, tas ilgiau gyvena.
M. Katkaus ir Vaižganto pastabos, kad margučių ristynės labiau būdingos rusams, yra abejotinos. Visų pirma, kaip rodo etnografinė medžiaga, margučių ridenimas žinomas visoje Lietuvoje. Dar 1866 m. aprašydamas margučių ristynės, M. Valan" čius dėl jų jokių abejonių nekėlė.
Vaikai, jau antrajame mūsų šimtmečio ketvirtyje pagal schemą išsidėstę margučius, žaisdavo „klases" užkliudžiusiam margutį, buvo skaičiuojami baudos taškai.