Lalauninkai tai jauni vyrai, pirmosios Velykų dienos naktį grupelėmis lankantys sodybas, ši naktis skambėte skambėjo nuo iš kaimo į kaimą keliaujančių, vienų su kitais konkuruojančių vyrų balsų.

Lalavimo paprotys XIX a. viduryje dar buvo žinomas Mažojoje Lietuvoje, XIX a. pabaigojeXX a. pradžioje beveik visoje Aukštaitijoje (be Vidurio Lietuvos), vakarinėje Žemaitijos dalyje ir Suvalkijoje. Punsko apyl. ir Dzūkijoje (Adutiškio, Butrimonių (Trakų raj.), Dūkštų (Vilniaus raj.), Rudnios ir Rukainių apyl. (Rudnios apyl. juos vadina „aleliujininkais") ir dabar vienur kitur lalauninkai pasirodo, tik dainuoja jau mažiau. Dzūkijoje vyrai dar gavėnios pabaigoje imdavo šio meno mokytis. Susirenka pas seną gerą lalauninką, „ir kaip iš gyvos knygos išmoksta lalavimo: klausimų, atsakymų, giesmių, lalinkų, oracijų ir šiaip viso ialavimo apsiėjimo".
Merginos taip pat ruošdavosi pasirūpindavo, kad turėtų gražių margučių, kad sarmatos nepasidarytų. Varėniškės net patalus klodavosi ant suolo palei langą, kad atėjusius laiauninkus geriau matytų, kad girdėtų, kuris gražiausiai gieda.
Grupelėje buvo nuo keleto iki keliolikos laiauninkų. Vienur jie gražiau apsirengdavo, kitur stengėsi keisčiau atrodyti. Vienas nešdavosi pintinę margučiams, kiti ateidavo su smuiku, armonika, o kartais ir būgną turėdavo. XIX a. paskutiniame ketvirtyje, kaip rašė A. Juška (matyt, Veliuonos apyl. J. K.), per Velykas pakiemiais su dūda, smuiku ir kanklėmis eidavo Velykų karsto bažnyčioje sargai. Žinoma, kad būrį vesdavęs pagyvenęs žmogus. Seirijų apyl. vyras su pintine vaizduodavo Velykį: buvo apsisiautęs balta paklode, su keletu žilvičio šakelių (Kristų plakusių rykščių simbolis).
Kelionę lalauninkai pradėdavo nuo tolimesnių kaimų, kol balsai guvesni ir pintinė dar lengva, o baigdavo savame kaime. Tą pačią sodybą per naktį aplankydavo keletas lalauninkų grupių. Visų jų programos gana panašios: prašymas leidimo palinksminti namus, giesmės ir dainos, padėkos oracijos. Kartais paskaitydavo Šventojo Rašto ištraukų. R. Sabaliauskienė (gim.1901 m.) taip atsiminimuose aprašė lalauninkų eitynes:

„Tik pritemė ir jau atėjo pirmas būrys.
Jei iškart neatsakysi, tai jie turi kantrybės pakartoti pagarbinimą nors ir dešimtį kartų, kol atsakysi:
Ant amžių amžinųjų, amen.... Kada atsakai, tada jie sako:
Dėduli, diedenėle, pagiedosim, namelius palinksminsim.

Jei leidi, tai ir gieda šventą Velykų giesmę „Linksmą dieną apturėjom" arba „Iš verksmo stojo linksmybė" ir kitas, kurias moka atmintinai. Pagiedoję kai kurie kalbėdavo ištraukėlę iš giesmyno giesmės:
Sveiki sulaukę Šventų Velykų, Didžios linksmybės dėl katalikų...
Kai kurie palinkėdavo sveikatos ir laimės ir pridėdavo:
Prašome duoti, nepasigailėti, kad būtų už ką padėkoti.
Lalauninkams reikėjo duoti kiaušinių kelias poras. Priklausė
nuo šeimininkės dosnumo. Jeigu būtų tik vienas būrys tų lalauninkų, bet jų būdavo keletas ir išdalydavo puodą kiaušinių. Ir ne kiekvienam būriui leisdavo giedoti".
Sustoję kieme ar prie langų, lalauninkai pagiedodavo vieną kitą velykinių giesmių posmelį („Būkit visi linksmi...", Šv. Jurgio giesmę ar kt.) ir belsdavosi į duris ar langą. Jei lango užuolaida užtraukta, nesibelsdavo, nes galbūt namuose gedulas (Vilniaus raj. Nemėžis), o Varėnos raj. dzūkai ir tyčiomis užsidangstydavo langus arba užgesindavo žiburį. Vienas lalauninkų sušunka: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!" Iš vidaus neatsiliepus, tą patį drauge sušunka keletas lalauninkų. Pasigirdus atsakymui „Ant amžių amžinųjų", lalauninkai sakydavo: „Gaspadine, gaspadinėle, leiskit palinksminti namelius ir mažus vaikelius", „Dėdula, tetula, pavelykit pagiedoti šventas giesmes", „Ar galima palinksminti Jūsų namai?", „Gaspadorėli, gaspadorėli, ar pavelysit Jūsų namelius palinksminti?" arba „Prašom įleisti mus palinksmint Jūsų namus. Mes lalauninkai, keliauninkai. Mes nieko blogo nedarom. Mes palinkėsim jums daug gero. Kad jums laukuos javai gerai užderėtų. Kad bekonai gerai nusipenėtų. Kad karvės garsiai nebliautų, o šeimininkė gero pieno gautų. Kad vištos daug kiaušinių dėtų, daug, daug viščiukų priperėtų. O dukrelės už gerų vyrų ištekėtų. O jei jau ištekėjo, gražių anūkų palinkėjo. O šeimininkams geros sveikatos, kad mus įsileistų ir kitą metą" (Kapčiamiesčio apyl. Pertako k.). Kiti, pasveikinę su Šv. Velykomis, linkėdavo senesniems sveikatos, jauniems vaikelių, mergaitėms ištekėti, berneliams marčią į namus parvežti, šeimynėlę padauginti. Paskui klausdavo, ar galima namelius palinksminti (Kapčiamiesčio apyl.). Jeigu šeimininkas pasitaikydavo aštrialiežuvis, su lalauninkais ir susiremdavo: „Mumi gaidys gražiau pagieda" ir panašiai.
Gavę leidimą dažniausiai pagiedodavo „Linksma diena mums nušvito". Paskui sakydavo oracijas: „Ak, nuilsau čion bėgdamas, norėjau kuo greičiau paskubint ir Tamstos pono palinksmint. Atėjau po langu, žiūriu nustatyta marinuotais kilbosais, valgiais ir gėrimais. Ak, koks geras laikas. Ponas gaspadoriau, ponia gaspadine, prašau duoti pakaštavoti, o neiškadytų ir kišenėn pakavoti. Prašau duoti poras penkias, būsiu pono žentas". Padainuodavo ir „lalinkų", kartais net vaikiškų. Kitokias dainas lalauninkai dainuodavo palangėse Mažojoje Lietuvoje. K. Kapeleris 1876 m. užrašė tokią dainą ji paskutinį kartą buvo dainuota 1854 m. per Velykas Alekskiemyje:

Labas vakars, pon gaspador! Ei lalo,
Labas vakars, pon gaspador! Ei lalo.
Ar jau miegi saldų miegą? Ei lalo.
Išsibudink, pasijudink! Ei lalo.
Ar tu duosi mums laluoti? Ei lalo.
Atsikėlė gaspadorius, Ei lalo.
O ir langą atsidarė, Ei lalo.
Lalauninkai, mieli broliai,
Ei lalo, Lalauninkų sunkus kelias,
Ei lalo. Tamsią naktį reik bandyti,
Ei lalo, Juodą purvą reik braidyti,
Ei lalo. Lalauninkų šlėktas pelnas,
Ei lalo. Lalauninkai meldžia poną,
Ei lalo. Auksinėlįį delmoną,
Ei lalo. Šeštokėlį i smuikelį,
Ei lalo. Tavo dvare buliai baubia,
Ei lalo, Tavo stone žirgai žvengia,
Ei lalo. Povai laksto, plunksnas barsto,
Ei lalo. Tavo lauke, dėkui Dievui,
Ei lalo. Kur užarta, te juoduoja,
Ei lalo, Kur akėta, te lyguoja,
Ei lalo, Kur užsėta, te žaliuoja,
Ei lalo. Šventas Jurgis rasą krėtė,
Ei lalo, šventas Jonas mėšlą vežė,
Ei lalo, Švents Jokūbas rugius kirto,
Ei lalo, Šventa Ona pėdus rišo, Ei lalo...
Padainavus šeimininkas atsidarydavo langą ir lalauninkus pavaišindavo.
Jeigu namuose būdavo merginų, jas sveikindavo atskirai po giesmių ir oracijų, skirtų šeimininkams, laiavimą tęsdavo. Buvo giriama, koks gražus langas ar palangė, o viduje graži dukra, buvo aukštinama jaunystė, sakomos oracijos. į merginas specialiai kreipdavosi: „Sveika, Mariute, kai sulaukei Velykų šventų. Atėjom mes, lalaunykai, kad tave palinksmintum. Kad tau Dievulis duotų saldų miegelj, kad tu susapnuotai savo bernelį, katras auga vienas pas savo tėvelį. Tai nušėrė (jis) juodbėrį žirgelį, atneš tau gražų aukso žiedelį, užmaus tau ant baltų rankelių" (Alytaus raj. Dubėnų apyl. Praniūnų k.). Jauniems vaikinams ir merginoms padainuodavo dainų, kuriose buvo minima žalia rūta ir vynelis žaliasai:
Ant tėvulio dvaro
Rūtelių darželis,
Vyneli mano žaliasai.
Tame daržely
Mergelė sėdėjo,
Vyneli mano žaliasai.
Rūtelę skynė,
Vainikėlį pynė. " Vyneli mano žaliasai.
Ant galvelės dėjo,
Jaunimėlin ėjo,
Vyneli mano žaliasai.
Jaunimėlin ėjo,
Su rūta kalbėjo,
Vyneli mano žaliasai.
Rūtele mano,
Žalioji mano,
Vyneli mano žaliasai.
O kad tu žydėtai
Visas viekelis,
Vyneli mano žaliasai.
Visas viekelis
Ant mano galvelės,
Vyneli mano žaliasai.

Arba:
Skrido, skrido du pilki karveliai,
Rūtele, rūta žalioji (kartojama po kiekvienos eilutės).
Nešė, nešė ąžuolo sėkleles.
Benešant, beskrendant sėklelės iškrito.
Vai ir užaugo du ąžuolėliai.
Ant tų ąžuolėlių aukso rasa krito.
Išeik, mergele, ant didžio dvarelio.
Tai ir patieski margą abrūsėlj.
Tai tu surinksi aukso raselę.
Ir nusiprausi sau skaistų veidelį.
Tave pamylėjo ir dvaro ponas.
Iš dvaro ponas, iš miesto valdonas,
Iš Vilniaus miesto, iš Dzūkijos krašto.
Dovanok, dovanok mus, jaunus svetelius:
šimtą kiaušinių ir paltį lašinių,
Alaus bačkelę ir dešrų kapelę, .
Sietuvę pyrago, sviesto ir tvarago, Rūtele, rūta žalioji.

Varėnos raj., „kai bernai pagieda, tų namų merga dešimt kiau^ šinių paduoda bernam per langą. O bernai vieni ima kiaušinius, o kiti mergą už rankų traukia per langą. O merga rėkia, nesiduoda paimt". J. Balys nurodė, kad po giesmės, oracijos, tėvas arba motina išneša dovanas kiaušinių. Tada lalauninkai pribėga ir sako: „Tėveli, motule, gal turite žalių rūtelių, baltų lelijėlių?" Tėvas arba motina (šias derybas dažniausiai veda motina) jiems atsako: „Ženteliai mano, sakalėliai mano, žalias rūteles jūs džiovinat ir lelijėles suvytinat". Lalauninkų kalbėtojas atsako: „Ne, motule, ne, širdele, mes esame tikro tėvulio sūneliai ir nepažįstame piktų darbelių". Jeigu mergaitės prašo tėvų, kad pavaišintų lalauninkus, ir tėvai sutinka, tada tėvai sveikinasi su jais ir kviečia į pirkią. Uždegama šviesa, ir lalauninkai pagieda mergaitėms dažniausiai „Oi ant kalnelio stovėjo grūšelė". Štai vienas šios dainos variantų:
Oi ant dvarelio stov žalia grūšelė,
Vynelis vyno žaliasai.
Pagal tą grūšelę rūtelių darželis.
Oi niekam, niekam neit in tą darželį,
Oi tiktai Onutei" mergelei,
Rūtelę skinti ir prakalbėti:
Dyki, rūtele, dyki, žalioji!
Vai ir užaugo žalia rūtelė.
Tai ji suskynė rūtų vainikėlį
Ir užsidėjo sau ant galvelės.
Vai ir papūtė šiaurus vėjelis,
Vai ir nupūtė rūtų vainikėlį,
Rūtų vainikėlį gilan Dunojėlin,
Gilan Dunojėlin, bistran vandenėlin.
Žiūriu atplaukia trys žvejukėliai.
Oi jūs žvejeliai, jauni bernužėliai.
Oi jūs sugaukit rūtų vainikėli,
Oi jum suteiksiu didžių dovanėlių:
Pirmam bernužėliui aukso žiedelį,
Antram bernužėliui šilko skarelę,
O trečiam neteksiu pati jauna teksiu,
Vynelis vyno žaliasai..
Puvočiuose šią dainą taip užbaigdavo:
Kad tu, Onule, būtai gera, Tai ant veselios savo paprašytai, Kapą kiaušinėlių, gorčių arielkėlės Mumis pastatytai...
Už šią dainą mergaitės turėdavo duoti kiaušinių atskirai, o kaip prisimena R. Sabaliauskienė, Puvočiuose „už šitą dainą gaudavo daugiau, kaip už šventą". Dainuodavo dar „Jievarėlį", „Jurgio rytą sėjau rūtą" ir kt.
Lalauninkai gaudavo dovanų keletą porų margučių (kurie gieda gražiau po daugiau, kurie gieda prasčiau po mažiau), juos išnešdavo dubenyje arba lėkštėje. Punsko apyl. oracijas sakantys gaudavo margutį, kitiems giesmininkams duodavo baltų kiaušinių. Kartais baltus kiaušinius lalauninkai dėdavosi į atskirą pintinę.
Lalauninkai visur buvo laukiami, jeigu kuriuos nors namus aplenkdavo, tai jų šeimininkai pasijusdavo įžeisti. Seniau, kai per naktį atsilankydavo po keletą grupių lalauninkų, ūkininkams buvo sunkiau. Jeigu kas nors atsakydavo giedojimą neduodavo arba mažai duodavo kiaušinių, keliautojai imdavo išjuokti: užgiedodavo „Duok, Traice šventa amžiną atilsį, danguje amžiną gyvenimą" (Kapčiamiestis), apibardavo šeimininkę „kad tu, gaspadine, nesulauktai nė vieno kiaušinio, kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų", arba: „kad tavo visos vištos po pečium ištintų, kaip kupetos šieno, kad tu jų su arkliu neištrauktai, o traukdama kad tu
pečių sugriautai, ir kad, kaip tu apleisi vištą tai kad ne viščiukai, o vanagėliai išeitų" (Varėnos apyl); „kad jūs savo vištas rezginėmis išnešiotumėt, kad jūs kiaušinius ant bulbienos rinktut; kad jūsų antys oru skraidytų, ne vandeniu plauktų; kad jūs kitus metus mūsų dar didesnio pulko sulauktut ir dar didesnę sarmatą turėtut ir t. t.". Merginoms taip palinkėdavo: „Kad tu neištekėtai, greit pastervėtai ir per amžius ant pečiaus tupėtai". Būdavo ir blogiau vartus išversdavo, nugriaudavo malkų rietuves, šulinius akmenų primėtydavo.
Lalauninkus kartais, ypač aukštaičiai, užsikviesdavo ir į vidų, pavaišindavo alumi, pyragu, o Šakių raj. (Plokščių apyl.) ir Kauno raj. (Pažėrų apyl.) lalauninkai, padainavę ir pagriežę, dar, užėję į trobą, pašokdavo.
Atskiros lalauninkų grupės vengia viena su kita susitikti, nes kartais susipyksta, susipeša. Sodybose lalauninkai užtrukdavo gana trumpai, nes reikėdavo daug apeiti. Taip ir eidavo nuo vakaro iki ryto su pintinėmis giedodami, dainuodami, linkėdami. Geresnių, balsingesnių lalauninkų būrys susirinkdavo ir daugiau kiaušinių.
Artinantis rytui, lalauninkai grįžta namo. Dzūkų ialauninkai (Merkinės apyl.) „grįžta į tą vietą, iš kur išėjo, sustoja po langu, irgi pagieda, bet neišsiduoda, kad savi, daro visas lalauninkų apeigas, kaip ir visur kitur. Ir iš viso lalauninkai stengiasi, kad jų niekur niekas nepažintų. Savo kieme pagiedoję ir pasakę oraciją, sakosi, kad grįžta klajūnai. Sueina visi pirkion, užsidega žiburį ir tada dalijasi kiaušinius. Susėda visi į ratą, ir tas, kuris nešiojo kasę (arba kitas kuris iš kompanijos), ima iš kasės po du kiaušiniu ir deda kiekvienam kepurėn. Taip ir dalija, kol visus išsidalija. Paskui visi skirstosi į namus." arba vaišinasi. Oškinių k. (dabar Lenkijoje) kiekvienam tekdavo iki 60 kiaušinių.
Lalavimo papročiai lietuviškame Punsko valsčiuje gyvi ir dabar. Apie tokias vaikštynes jų dalyvis ir vadovas P. Lukoševičius štai ką papasakojo (gimė jis 1958 m. Giluišių k., vaikščiojo su lalauninkais iki 1983 m.): Per gavėnią kokį porą kartų susirinkdavo pas vadovą lalauninkų grupė pasimokyti giesmių, oracijų, susitarti dėl pareigų. Grupė tai vadovas, dainininkai, muzikantas (jei buvo), kiaušinių nešioiojas, margučių nešiotojas, gėrikss (specialiai vežiodavosi vieną kuris už visus išgerdavo siūlomą stiklą degti
nės).
Eidavo persirengę, išsipaišę, kad neatpažintų. Išsiverčia kailinius, skrybėles šiaudines užsideda, ūsus prisiklijuoja, juostas užsiriša. Kartais medinius kardus prisikabina. Vienais metais net šarvus pasidarė.
Lalauninkai aplankydavo visas trobas (išskyrus tuos namus, kuriuose yra sunkus ligonis arba gedulas). Apeidavo 24 kaimus. Pradėdavo apie 1617 vai., su šviesa, grįžę iš bažnyčios ir apsiruošę, nuo tolimiausio kampo. Užėję pagiedodavo, pasveikindavo, sakydavo oraciją (iš senųjų išmoktą). Šeimininkė duodavo sūrio, kiaušinių (nevirtų, nedažytų), 12 margučius, dešros, kartaisgėrimo. Nesvetingiems namams sakydavo atitinkamą „padėkos" oraciją.
Kai susidurdavo su kito kaimo grupe, vienas kitą apmėtydavo žaliais kiaušiniais. Nesvarbu, kad ir geri draugai būdavo tokia tradicija. Kai girdi, kad kitam kaimo gale dainuoja, stengiasi prasilenkti (Punsko valsčiaus kaimuose lietuviai gyvena vienkiemiuose ir gana toli vienas nuo kito). Susimušdavo su Vaičiuliškių, Eglinės, arba Vaiponios kaimo lalauninkais, o kartą su Kreivėnų.
Paskiausiai užeidavo į vadovo namus. Čia duodavo vadovo seseriai ar motinai kiaušinių kiaušinienei iškepti, valgydavo kitą parsineštą maistą, gerdavo, dalydavosi laimikį. Margučius dalydavosi po lygiai arba taikydavo, kad tektų mokyklą lankančioms lalauninkų seserims nunešti dovanų mokytojai. Likusius žalius kiaušinius irgi pasidalydavo po lygiai arba duodavo vadovo seseriai nunešti į turgų parduoti, o paskui už gautus pinigus pirkdavo valgių ir gėrimų. Gėrikas nei margučių, nei kiaušinių negaudavo. Tą vakarą pasivaišinę, ir likdavo miegoti vadovo namuose. Kitą dieną eidavo į bažnyčią, o paskui namie apsiruošę, vėl pavakare susirinkdavo pas vadovą (užrašė E. Venskauskaitė 1988 m.).
Tuo tarpu Žvikelių k. (Punsko vlsč.) dabar belikęs tik simbolinis kaimynų lankymas. Susiėję per Velykas, 4050 metų vyrai eina tai į vieną tai į kitą vienkiemį aplankyti kaimyno. Atėjusių šeimininkas klausia: „Ką mokat?" Sulaukęs atsakymo „poterius", kviečia į vidų. Tuomet vyrai pagieda porą giesmių: paprastai visų pirma „Jėzau Kristau mūsų", antrąją pasirinktinai. Viduje jų nesodina, pavaišina degtine, saldumynais. Pasisvečiavę 23 minutes, eina pas kitą kaimyną arba namo (J. Janušonis, g. 1958 m.).
Vienas svarbiausių lalauninkų linkėjimų merginoms išteki ti. A. J. Greimas atkreipė dėmesį, kad lalavimo dainos tai lietuviškos serenados, dainuojamos po merginų langais, o „brangvynis" (Mažoji Lietuva. J. K.), kuriuo atsidėkojamą už giesmes, irgi paduodamas ir dalijamas per langą kuris kaip anga simbolizuoja perėjimą iš vienos būklės į kitą. Gi Velykos sutampa su vedybinio sezono atnaujinimu. Šią A. J. Greimo mintį gali patvirtinti ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą Seirijų parapijoje buvęs paprotys antrosios Velykų dienos popietę susirinkti pas kurį nors ūkininką visiems lalauninkų būriams ir parodyti surinktus kiaušinius: „Iš jų skaičiaus spręsdavo apie lalauninkų pasisekimą. Kadangi daugelis kiaušinių būdavo gražiai išmarginti, tai susirinkusieji „spėdavo" gražiausiai išpuoštų kiaušinių savininkes bei autores. Tuo „spėjimu" būdavo išrenkama kiaušinių karalienė, būtinai ištekėjusi moteris, kuri dovanotąją karūną atiduodavo vyriausiajai savo dukteriai, jei ji būdavo netekėjusi, šis Velykų antrosios dienos „lalauninkų kermošius" būdavo ir marčių pasirinkimas. Po jo netrukus pradėdavo važiuoti piršliai. Dėl to merginos lalauninkams stengdavosi duoti kuo gražiausių kiaušinių, nes iš to būdavo spėjama, kurios merginos yra nagingos".