teka 05:55
leidžiasi 18:51
Pilnatis
20 mėnulio d.
Vardadienius švenčia:
Filemona, Girmantė, Odeta, Rimkantas, Siksta, Sikstas
Gimtadienis:
Maxim Gorky
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 0
Per 7 d. - 0
Per mėn. - 0
Viso - 58459
Tostai.lt rekomenduoja
Velykos  > Vėlių Velykos

Kai kur Didžiąją savaitę būdavo lankomi giminių kapai. B. Buračas ketvirtajame dešimtmetyje rašė, kad seniau kupiškėnai (Aukštupėnų apyl.) dėdavę ant artimųjų kapų kiaušinių. Tai darydavo, kad vaikai žinotų, kur artimieji palaidoti.

Nusivedę mažus vaikus, jiems sakydavo, kad mirusysis juos lankantis ir atnešantis po kiaušinį. Jei kartais atsitikdavę, kad ant kapo kiaušinio "nerasdavę, tai, vaikui klausiant, kodėl tą sykj nepadėjęs mirusysis kiaušinio, sakydavo gal pamiršo ar supyko. Kauno kapinėse per Velykas dar ir ketvirtajame dešimtmetyje daugelis kapų būdavo apdėti margučiais, o prie velykinių avinėlių, apkaišytų žalumynais, degdavo žvakutės. Skuodo apyl. kapus prieš Velykas puošdavo velykiniam stalui suželdintų avižų kuokšteliais, beržų šakelėmis. Varėnos ir Salako apyl. dar mūsų amžiaus pradžioje maisto ant kapų dėdavo ir per Sekmines. Velykinį mirusiųjų paminėjimą lietuviai, lyginant su rusais, užmiršo greičiau.
Veisiejų apyl. sakydavo, kad Velykų ryte valgant reikia nupilti tris šaukštus po stalu sieloms, kurių niekas neatsimena, kad vėlės Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį išeinančios iš skaistyklos, todėl negalima apie jas blogai kalbėti.
Tai vienur, tai kitur rašytiniuose šaltiniuose minimos ir Vėlių Velykos. Pirmą kartą šį pavadinimą randame XVII a. Lietuvių vokiečių kalbų žodyne, vėliau 1747 m. P.Ruigio ir 1800 m. K. G. Miikaus žodynuose. Iš šių jos pateko į F. Kuršaičio žodyną. E. Miežinis 1894 m. lietuvių latvių lenkų rusų kalbų žodyne pateikia ir Vėlių Velykų sinonimus: „vėlių pėtnyčia" ir „vėlių durelės". Vėlių Velykų esmę XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje bandė išsiaiškinti J. Basanavičius. K. Būga tuo reikalu jam rašė, kad „Dusetų parapijoje senieji žmonės dar ligi šiolei tebemini „vėlių velykas", kurios, kaip aiškino mano senelis, Albinas Būga, turįs metų 80 su viršumi, tęsiasi per tris dienas: didįjį ketvergą, pėtnyčią ir subatą. Ant užklausimo, kas yra „vėlių velykos", mano senelis paaiškino, kad tai esančios „numirusiųjų velykos". Daugiaus apie vėles dusetiškiuose nieko neatsižinojau". Tame pačiame krašte ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje apie Vėlių Velykas vėl teiravosi etnografas A. Mažiulis, tačiau ir jam gyventojai tik nurodė anksčiau buvus „dūšių velykėles" ir „dūšių kūčias", bet, kaip jas švęsdavo, nebežinojo.
Kaip Vėlių Velykų vokiškas atitikmuo XVII a. Lietuvių vokiečių kalbų žodyne pateikiama „Grundonnerstag", t.y. „žaliasis ketvirta dienis", Didžiosios savaitės ketvirtadienis, atgailaujančiųjų diena. „Vėlių Velykos" „žaliasis ketvirtadienis" yra ir P. Ruigio, ir K.G. Milkaus žodynuose. 1611 m. Kražių kolegijai skirtoje jėzuitų kronikos dalyje yra ir konkretesnių duomenų: kiti vyrai" ir mote rys nešdavo bedieviškas aukas mirusių senolių ir draugų vėlėms įr kiekvienais metais gana dažnai, ypač per didžiąsias Velykų, Kalėdų ir Visų šventųjų iškilmes, joms paruošdavo puotas. Dabar, atkalbėti nuo tos klaidos, tą paprotį jie nukreipia į kitokius dalykus: rūpinasi nešti aukų per mišias, duoda išmaldos vargšams..." . Vadinasi, XVI a. pradžioje mirusiųjų paminėjimai per di džiąsias bažnytines šventes (Velykas, Visų šventųjų, Kalėdas) dar buvo lygiaverčiai. Manyta, kad vėlės per Velykas gali aplankyti namus. Apie tai sakoma ir Pelesos apyl. užrašytoje raudoje:

 

Tai kad žinotau, kadu pareisi,

Ant kokios šventelės?

Ar an šventų Velykėlų.

 

Vėlės Didįjį ketvirtadienį, kaip ir per Visus šventuosius, naktį susirinkdavusios į bažnyčią. Anykščių parapijoje, kaip XVIII a. šeštajame dešimtmetyje užrašė A. Kosaževskis Kašarauskis, „jei žmogus gyvas inteina bažnyčion, tuoj velionis klausia terp savi: „Kas čia žalia mėsa smirda?" ir išveja, ir dėlto Didysis Četvergas vadinas Vėlių Velykos". Mažų kūdikių vėlės, eiti negalėdamos, turi riste ristis arba kam ant pečių kabintis, kad galėtų į bažnyčią nueiti. Būta manančių, kad dvasios dar vis tarp žmonių švaistos net iki „žaliojo" ketvirtadienio.
P. Dundulienė rašo, kad specialios vaišės mirusiesiems buvo keliamos pavasarį ir rudenį. Ji laikėsi nuomonės, kad pavasarinės. Vėlinės buvo švenčiamos prieš sėją ir jų apeigos sutapusios su Jurginių apeigomis. Kalbėdami apie pavasarines Vėlines, turime prisiminti, jog atkampiuose kaimuose, kur keliai būdavo neišvažiuojami, mirusiuosius gyventojai kaimų kaipinaitėse palaidodavo be bažnytinių apeigų. Antai kai kur Kazlų Rūdos miškuose dar XIX a. antrojoje pusėje už žiemą mirusiuosius bendras pamaldas užsakydavo Zapyškyje tik pavasarį, kai jau keliai pradžiūdavo. Tad ikikrikščioniškosios Vėlių Velykos galėjo būti bendras atsisveikinimas su žiemą mirusiųjų vėlėmis.