teka 06:50
leidžiasi 17:17
Pilnatis
20 mėnulio d.
Suvaidinta tragikomedija
Vardadienius švenčia:
Kęsmina, Liubartas, Lukas
Gimtadienis:
Jean-Claude Van Damme
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 1
Per 7 d. - 1
Per mėn. - 10
Viso - 58280
Tostai.lt rekomenduoja
Velykos  > Laistymasis ir plakimas

Žemaitijoje, Radviliškio bei Kėdainių rajonuose buvo jprasta antrosios Velykų dienos rytą savuosius arba kaimynus aplieti vandeniu, kartais dar ir verbos rykštele paplakti. O laistymui pateisinti priežasčių atsirasdavo esą ir linai geriau derėsią derlius bus geresnis, vaikai geriau augs. Kaip 1818 m. rašė J. Pabrėža, „Velykų panedielie jaunime ankštie kielusi lajste undeniu tebegulentuosius arba ištraukusi iš patalo nešė i upali ir būtinai nuneštąjj mirkie".

Žemaičių velykinį pomėgj laistytis 1842 m. patvirtino L. Jucevičius, o vėliau ir Žemaitė: „Antrą dieną kas anksčiau atsikėlė, tas kitus begulint aplaistė, jeigu kaip pritilpo, nes kiekvienas užsidaro ir užsisklendžia. Kai visi sukilo, tuomet kas ką užpuolė, o kokj indą sugriebė, laistės kaip pašėlę. Pagaliau iš šulinių su pilnais viedrais pylė ant galvos, labiau vaikiukai nusitverdavo mergikes, laistė, kad didesnės augtų, kad riebesnės tuktų". Žemaitijoje ši tradicija buvo gyva ir pirmoje mūsų šimtmečio pusėje. Ketvirtajame mūsų šimtmečio dešimtmetyje J. Viekšnys rašė: „Žiūrėk, anksti bernas nešasi pusviedrį vandens, prisėlinęs prie miegančios merginos ir užpila šaltu „dušu". Gaspadinė saugo, kad tik pasisektų vyrą apipilti, piemuo berną, vaikai viens kitą tyko „išprausti" (97). Kėdainių raj. dar mūsų šimtmetyje vyrai murkdydavo į didelius skalbimo kubilus ištrauktas iš lovų merginas. B. Buračas rašė, jog raseiniškiai žemaičiai Velykų rytą taikydavosi šaltu vandeniu aplieti miegančius. Laistydavosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. „Šeimininkė juokiasi išpraususi šeimininką o bernai išprausę mergas ir atvirkščiai. Už tai pykti niekas negali. Velykose visi turi būti linksmi, nes Velykos, tai linksmybės ir džiaugsmo šventė".
M. Valančius ir M. Katkus aprašė ir velykinį šeimininkų rankų apiplovimą užpildavo vandens šeimininkams ant rankų vaikščiojantys vaikinukai ir duok margutį. Kaip rašė M. Katkus, su buteliu vandens ir rankšluosčiu pasiturinčius valstiečius aplankydavo ir neturtingieji. Atėjęs užpila truputį vandens ir nušluosto rankas, sakydamas: „Duok Dieve, kad šiemet linai gerai derėtų!" Motina atneša keturis kiaušinius, kepalą ragaišio ir gabalą mėsos. Mūsų šimtmetyje šio papročio jau nebebuvo. Šiam papročiui atsirasti įtakos galėjo turėti pamaldų apeigos.
Antrosios Velykų dienos rytą žemaičiai ir verbas prisimindavo. Kaip tai darydavo mūsų šimtmečio antrajame ketvirtyje Skuode, aprašė O. Gauriliūtė: „Velykų antrosios dienos ankstų rytą suaugę bei jaunimas eidavo Velykų pliekėjais. Pasidabindavo užsimaudami įvairių spalvų skrybėles, apsikabindavo blizgučiais, susijuosdavo įvairiais diržais. Eidavo po kelis ir daugiau. Nešdavosi armoniką būgną ir dar kitų grojimo instrumentų, taip pat išsprogdintas nemažas beržų rykšteles. Ėjimas būdavo gana ankstų rytą kad užtiktų kaimynus nesikėlusius arba dar nuogomis kojomis. Tokius užtikę, nutraukdavo antklodę, plakdavo rykšte per nuogas blauzdas bei kojas šaukdami: „Velykos, duokit margučių!" Tokiems miegaliams tekdavo išsipirkti margučiais ir nekviestus svečius vaišinti. Kada pliekėjai negalėdavo patekti į trobą tai įlįsdavo pro kokį netikėtą plyšį. Jei negalėdavo patekti, o būdavo kiauras stogas, įlipdavo pro kiaurą stogą".
Įdomiai tokį velykavimą aprašė P. Švėgždinis (vieta nenurodoma): „Jau prieš keletą savaičių vaikinai ir merginos prisiskindavo beržo šakelių ir slaptai jas įsimerkdavo į vandenį, kad Velykoms išsprogtų. Mat velykauti buvo galima tik su išsprogusiomis beržų šakelėmis. Antrą Velykų rytą visi stengiasi kuo anksčiausiai atsikelti, kad galėtų pirmieji apvelykauti. Kiek čia taip pat įvairių juokų, kiek įvairių išdaigų, sunku ir pasakyti. Žiūrėk, kokia mergina, eidama gulti neapsižiūrėjo, kad vaikinai pririšo prie kamaros skląsčio virvutę arba patį skląstį kiek išjudino, kad, truputį duris truktelėjus, tuojau iškrinta, ir lieka apvelykauta. Mergina dar sau miega, saldžiai sapnuoja, o čia vaikinas prie lovos atsistojęs, jau ir rėžia per kojas su išsprogusiomis beržo rykštelėmis. Atsitinka, žinoma, kad ir merginos vaikinus apvelykauja. Ypač stengiamasi apvelykauti šeimininkus, kurie už apvelykavimą duoda daugiau kiaušinių, pyrago ar šiaip velykinių dovanų".
Paviešėję pliekėjai užgrieždavo sveikindavo su šv. Velykomis šeimininkus ir eidavo toliau. Badę visus atsikėlusius ir nelaimėję nieko, pliekėjai tik prie durų pagrodavo, sugiedodavo „Sveiki, sulaukę šv. Velykų" ir išeidavo. Seimininkai vesdavosi pavaišinti, žinoma, jei eidavo, nes dažnai būdavo jau privaišinti. Jie ne dėl uždarbio ar pasipelnymo lankydavo, o dėl tradicinio malonumo, noro palinksminti.