Prieš Velykas vyrai visą Didžiąją savaitę geriau šerdavo arklius, valydavo pakinktus, sutepdavo juos varvaliu, kad blizgėtų. Pakinkytiems važiuoti į bažnyčią arkliams ant kaklų uždėdavo žvangučius, ir jie tikrai šauniai atrodydavo.

Velykų rytą ūkininkai laikė savo pareiga nueiti į tvartus paglostyti ir paglamonėti visus gyvulius. Tai darydavo tam, kad gyvuliai visus metus būtų nepikti ir jaukūs. Eidamas į tvartą tėvas vesdavosi ir vaikus (Biržų raj. Suostas). Gyvulius pašerdavo geresniais pašarais. Kiti tai darydavo Velykų naktį, prieš guldami „apeina savo ūkio pastatus, klojimą, tvartus, namus ir kitus trobesius tuo apsaugodami savo ūkį nuo pikta nešančių asmenų, kad neužburtų, ligų neįneštų ir kt." (Valkininkų apyl.).
„Prūsuose Velykų rytą mergaitės eidavo prieš saulės tekėjimą vandens atsinešti praustis, kad būtų gražios ir laimingos. Likusį vandenį vakare prieš saulės nusileidimą turėdavo atnešti į tą pačią vietą. Vyrai tyliai eidami atsinešti vandens iš tekančio šaltinio, laikydavo jį per visus metus ir šiuo vandenimi mazgodavo gyvulius, kad jie gerai augtų".
Kelionė į bažnyčią. Velykų rytą į bažnyčią keliaudavo visi kas tik gali. Barškėdavo, kaukšėdavo visi keliai ir keleliai, prunkšdavo arkliai. Kaip kas galėjo pėsti ar važiuoti skubindavosi kuo anksčiau patekti į bažnyčią. Dauguma pėsčiųjų seniau ten nueidavo dar iš vakaro. Kai užgiedodavo „Linksma diena mums nušvito", visi stengdavosi įsijungti į galingą giesmę, nes jautė bendrą džiaugsmą: Kristus prisikėlė.
„Velykų išvakarėse, kas tik kojas pavelka, turi eiti bažnyčion. Namuose lieka seniai, ligoti, lozoriai" . „Namie bepalieka tik kūdikiai Velykiaus lauktų, šeimininkės pusryčių virtų ir po vieną vyrišką namams per naktį sergėti; rytą apyaušriu, ir vyrai išvažiuos didžiausiais vežimais nupėsčiavusiųjų parvežti".

Mūsų šimtmečio pradžioje Velykų rytą, kai visi sulipdavo į vežimą važiuoti į bažnyčią, tėvas žegnodavo arklius ir kelią (Šakių raj. Plokščiai). Pėstieji šj rytą eidavo keliais, ne per laukus, kaip lietuviui buvo įprasta, kad nenumintų nė vieno daigelio, nes tuomet duonos nebus. Eidavo palaukdami vieni kitų, būreliais, apsirengę geriausiais drabužiais (iš to posakis: „Pasirėdę kaip per Velykas"), sveikindami vieni kitus su šventėmis, šnekučiuodami apie praėjusias Velykas, praėjusius metus, svarstydami, kokie bus derliai šiais metais. Mažai kas benorėdavo Velykų rytą likti namie, būdavo, kad traukdavo burtus kuriam pasilikti (Laukuva).
Ateities spėjimai. Velykų rytą buvo bandoma spėti ateitį dažniausiai iš oro, saulės bei vėjo, taip pat iš kiaušinių. Daugelis sakydavo, jeigu Velykų rytą tekėdama saulė šokinėja, tai pati saulė džiaugiasi, ir visi padarai džiaugiasi. Beveik visoje Lietuvoje orus
spėdavo ir iš Velykų vėjo. Sakydavo, kad ir velykinis vėjas pūs iki Sekminių. Taip pat jeigu pirmąją dieną pūs pietų vėjas bus šilta vasara, jei šiaurės šalta, jei rytų sausa, jei vakarų lietinga (Klaipėdos, Lazdijų, Molėtų, Pasvalio, Radviliškio, Raseinių, šakių, Šiaulių raj.). Raseinių ūkininkai taip orus spėdavo procesijai po Prisikėlimo einant apie bažnyčią. Jei per Velykas pučia šiaurės vėjas reikia sėti žirnius, jeigu pirma Velykų naktis žvaigždėta bus dėslios vištos.