teka 05:52
leidžiasi 18:53
Pilnatis
21 mėnulio d.
Lietuvos įstojimo į NATO diena
Vardadienius švenčia:
Almantė, Bertolda, Bertoldas, Manvyda, Manvydas
Gimtadienis:
Mantas Petruškevičius
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 0
Per 7 d. - 0
Per mėn. - 0
Viso - 58459
Tostai.lt rekomenduoja
Velykos  > Velykų bobutė

Aukštaitijoje ir Suvalkijoje vaikų laukiama viešnia Velykų bobutė. Šakiečiai iki Pirmojo pasaulinio karo ją vadino Velykų karaliene. Pasvaliečius, panevėžiečius ir ukmergiškius vietoj Velykės lankė Velykis arba Velykius.

Vaikai jau Velykų šeštadienį po pietų pradėdavo jų laukti, ruošti vietelę (gūžtelę) margučiams darželiuose prie medžių, namų sąsparose, medžiuose, ant palangių, stalų, po suoliukais prieangiuose. Prie lovos dėdavo pintinėles ir dubenėlius, krikštasuolėje geldeles, prieangyje vietoj jų kartais palikdavo rėtuką.

Šie vaikystės įspūdžiai likdavo ilgam. Štai kaip tai „Tėvynės varpuose" 1895 m. prisiminė V. Kudirka: „Būdamas da mažas, ah ėjus Velykų subatai, pasirinkdavau gražesnę sąsparą iš lauko ir jos kamputyje, prikaišiojęs į plyšius balanėlių, pritaisydavau lyg lizdą, kuriame ant rytojaus anksti rasdavau margutį. Motina sakydavo, kad tai atneša vaikams „Velykų bobutė". Kaip aš norėjau ir taikiausi pamatyt tą gerą bobutę, bet nė sykį nepasisekė, nors margutį atnešdavo kasmet. Numirė motina, ir daugiau niekad neatlankė manęs „Velykų bobutė", nors lizdelį buvau bandęs pritaisyt. Nuo to laiko nė nemačiau, nė negirdėjau, ar da kur Lietuvoje laukia vaikai „Velykų bobutės".
Vakare mamos, kad Velykė galėtų įeiti, atkabindavo langą per duris jos nevaikšto, o kitos Velykės, ypač aukštaitės, visur įeidavo, nereikėdavo joms nei durų, nei langų atidarinėti.
Velykų rytą vaikams rūpėjo kuo anksčiau atsikelti Velykės dovanėles, o gal ir ją pačią pamatyti. Paruoštose vietose vaikai paprastai rasdavo po du margučius, kartais įdėtus į klumpes, šliures, o kartais ir visai greta, prie pagalvės, lovoje. Bet ne visiems būdavo įdėta vienodai: geresniems daugiau, blogiems mažiau, o kiti ir visai nerasdavo. Kartais per tėvus Velykė vaikams pasiteisindavo, kad tik po vieną margutį paliko, nes negavo iš zuikučio. Būdavo, kad vaikai, be margučio, rasdavo dar ir iš pyrago tešlos iškeptą gaidelį, zuikutį ar arkliuką. Kai kur ir pats zuikis nešiodavo margučius (Šilalės raj.) jis dovanas sudėdavo į krepšelį prieangyje. Atnešdavo ir angeliukai (Ignalinos, Šakių raj.), kad vaikai būtų geri ir gražūs kaip margučiai. Paprastai vaikams margučius padėdavo į skirtingas vietas, bet Velykė ar Velykis kartais visus sudėdavo ir į vieną gūžtelę kiekvienam po margutį.
Margučiai teikdavo dvigubo džiaugsmo, nes džiaugsmu virsdavo iki tol nedavęs ramybės rūpestis „jeigu nebūsiu geras, neklausysiu, nepasninkausiu,., neateis". įrodymas, jog Velykė apsilankė, buvo tai, kad palikti „bobinukai" (Žvirgždaičiai) skyrėsi nuo mamos margintų (ir kaip nebus kitokie, kai slapčiomis skirtingai negu kitus numargindavo, arba su kaimyne susikeisdavo, kad vaikai neatpažintų, jog tai motinos išmonė).
įvairių Lietuvos vietų Velykės skirtingos. Dažniausiai jos vaikus
lanko važiuotos, bet pasitaiko ir pėsčių. Kupiškėnai (Šepeta) pa
sakodavo kad Velykė primerkia visokių žolelių, samanėlių ir
pakrūmėje dažo kiaušinius, kad kiškiukai padeda jai dažyti, parūpina malkų ir verda kiaušinius. Velykė nudažytus kiaušinius sudedanti į vežimėlį ir vežanti geriems vaikams. Vežimėlį traukia kiškiukai. Velykės botagėlis saulės spindulių". Sudeikiuose ji „važinėjo su aukso karieta, širmais žirgais riestais kaklais". Suvalkiečių Velykė baisi, panaši į raganą ji važiuodavo nakčia, pasikinkiusi „vaško kumelaitę kanapine uodegaite, snarglių vadelėmis, kručko ratukais" jeigu dieną važiuotų, saulė sutirpdytų kumelaitę, vežimėlis suirtų, margučiai išbyrėtų, kiaulės suėstų ratukus.
Nepamatydavo Velykų bobutės ir kitų Lietuvos vietų vaikai: tai nespėja įeiti į vidų, tai padeda ant palangės ir nuvažiuoja su vežimėliu ar rogutėmis, tai vaikai, išgirdę dardant ratukus, nesuspėdavo pribėgti prie lango ir 1.1. Kupiškėnai vaikai, „norėdami pamatyti, kokia gi yra ta Velykė, net visą naktį nemiega, kad pamatytų, kada ji dės jiems kiaušinį ant langelio. Kai per naktį išvargęs užsnūsta, kaip tik tuo metu ir atsiranda kiaušinis ant lango prie pat lovelės".
Kartais Velykė eidavo pėstute su balta skaryte ir balta prijuoste, į kurią susidėjusi neša margučius (Sudeikiai). 1935 m. Antašavos apyl. (Kupiškio raj.) vaikai Velykę matė. Ji ėjusi per laukus, apsitaisiusi tautiniais drabužiais, su karūna ant galvos. Nuo karūnos per nugarą driekėsi įvairiaspalviai kasnykai ir plevėsavo pavėjui. Velykė nešėsi pintinėlę, apipintą žalumynais, papuoštą margomis gėlytėmis, pilną margučių. Vaikai džiaugsmingai šaukė: „Ateina Velykė, ateina!"
Velykė aplankė tos apylinkės vaikučius ir visiems davė margučių. Kiekviena motina atsidėkodama ją palydėdavo iki lauko durų ir į pintinėlę įdėdavo dažytų kiaušinių. Taip Velykė, lankydama vaikus, nepristigo kiaušinių. O jau visiems kiek buvo džiaugsmo.
Pasvalietė O. Bluzmienė (Talačkonių k., gim. 1905) taip prisiminė Velykio laukimą ir jo apsilankymą:
„ Apsiaukėt, saka [mama], kojyts, žiamutė pabučiuokėt, ka jum Dievs padėtu gūžts taisyt.
No tė daba jo tuos kojs autės, kojs apsievė parsižegnoj (ir vės vaiką, tok mad būva: kojs apsievė, ugėn užkūrė parsižegnoj). No tė mas apsiaunam tuos kojs. Lakem, sods grėbem so
grėbiai, katras kiemo šluojem, katras grėbem, katras šiaudel kor pamatės1... Vis viens on kito pasižiūrem:
• Ar jo to to kert išlavė?
• Ar jo tė išgrėbė?
• Velyk čė graž kertiala. Va, saka, cinai augs agrastą, uogų bos Velyk patiaks!
No tė pu tuo agrastą kialm pataisam gūžto. Pataisam or.
No, kad liets lios, tė, mamyt, kor daba taisyt, ka liets lios?
Jeigu liets lios, mums laisk čė, seklyčio.
No seklyčio a koks vazons būdava, no ti pridėt gal poperiuku, kor gražesėn. To gūžto ožtaise: tėvele kepurė nutver, tuoj kor nors on kampele. Al kor gražesėns kampels dėdavam, ka Velyk tėk būtu.
No įsivaizduoj, ka tas Velyks so sparnss, panašs bišk ė gaid. Jam graž kepure on galvos yra. Niašas karmono didel kiaušiniu, visokiu, saka,tų kiaušiniu jam primargitu yra.
No ė daba jo Velykų ryts:
Kelkitės, vaike, kelkitės! Mačio, ka, saka, tėk plos plos
plos tokse labe gražs paukšts, saka, skrida. Al, saka, tų
plunksnų gražums, margums! Neišpasakyts!
Va, mana da mamos priežods:
Ka tėk jės, saka, nenulfiktu ont kaimyno, va, saka,
pas Lazausko! Nuniaš pats gražiaus kiaušėns jiem. Jūs skubė
kėt, saka, tekėt!
Parsižegnojem, apsijievem1 kojs, no ir daba, kor tos gūžtos mūsų pataisytos? Lakem, tų kiaušiniu jieškam. Lakem čė, lakem čė nėra tų kiaušiniu. Striok! Ti kor Velyks padėję?
Gal čė, saka, mačio, seklyčio par lango viens įskridai
Toks labe gražs paukšts, turbūt Velyks, ka, saka, violka tokio
tiarbo (mat seniau krepšiu nebūdava), violka, saka, tokio tiar
bo gražio. Matas tokė kasnyke, saka, plavasava. Gal tė bos
padėjės.
No tad lakem ė seklyčio. No, žiūrem, kor po lov, kitam po padošk padėt, kitam vėl kor nors" .
Pasvaliečiai kai kur, ypač jei sodyba prie kelio, ruošdavo specialias gūžteles iš samanų ir pakulų Velykiui gražiam jaunikaičiui. Vaikai lenktyniaudavo, kas gražiau papuoš spalvotais popie
rėliais, siūliukais. Darydavo ties savo namais, prie kelio. Eidami į bažnyčią, žmonės įdėdavo į gūžtelę margučių.
Sulaukusių 16 metų vaikų Velykė jau nebelankydavo.