Brangi sese, gyvenimas tavęs nelepino. Tiesa, jis bėrė rožes ant tavo kelio, tik kažkodėl vertė žengti vien per jų dyglius. Dabar, kai atėjo tavo gyvenimo vidurdienis, kai saulė pakilo į zenitą ir skaisčiai šviečia, nes lemtingų permainų vėjas nuvaikė visus debesėlius, tu eini prie altoriaus su meilės ir džiaugsmo kupina širdimi. Linkiu, kad nuo šios dienos tu žengtum tik per rožių žiedlapius!