O, meilė! Tai aistra galinga,
Stichijos šėlsmas, tai audra.
Ji blaško mūsų jaunas širdis.
Jos niekad, niekad negana!

Žaibais ji mūsų sielas raižo,
Kas gyvas liktų!? Bet po jos
Nubunda jausmas palaimingas P
risirišimo, pagarbos...

Darnios šeimos gaivioj verdenėj
Pasėmę vėl naujų jėgų
Patirsit, kad namų ramybę
Ne veltui laimina dangus!