Bėga zuikis, bėga ir mato, vilkas spąstuose sėdi. Na, galvoja zuikis, reikia vilką paerzinti. Atsistojo jis prie duobės ir pradeda: tai užpakalį, tai liežuvį, tai nepadorius ženklus rodyti. Paerzino ir nubėgo. Bėga ir galvoja - kažko aš per mažai tą vilką paerzinau, reikia grįžti. O grįždamas taip skubėjo, kad į vilko duobę ir įkrito. Sėdi zuikis, akys
iššokusios. Sako zuikis vilkui:
- Nepatikėsi, broleli, atbėgau atsiprašyti.