Kai apgaubia pečius juoda naktis, užmerkiu aš nuo ašarų drėgnas akis. Nors greitai jau būsime kartu šalia, užmiegu aš širdy laikydama tave... Mama, naktimis kviečiu tave… Man baisu be tavęs dabar ir čia. Lietus ir sapnas neramus pažadina nakčia mane, o aš - viena viena viena ir niekas nepriglaus šalia... Apkabinu pagalvę šaltą, jai atiduodu visą savo baimę, mėnulis taria man labanakt, jis šitoks liūdnas ir mažytis šiąnakt... Šimtai žvaigždučių ten aukštai, ar tu matai, ar tu žinai, kuri žvaigždutė -tu, kuri žvaigždutė - aš? Mamyte mano, ar jauti mane nakčia, kai susitinkame sapne, kai noriu aš tave išgirst, bet susikaupt neleis mintis, kad ryte tavęs nėra ir saulė nešviečia tada. Man vis šalčiau į rankeles, noriu priglusti prie tavęs… Ir pasigirsta durų skambesys, klausiu, kas ten beldžias į duris. Tai tu, mamyte mano... Apkabinu tave stipriai ir klajoju su tavim sapnais...