Vėžliukas mėgina įsiropšti į palmę, bet jam nieko neišeina. Jis atkakliai
kepurnėjasi, slysta žemyn bražydamas kiautą, bet ir vėl lipa, krenta,
prisižnybia uodegėlę, vėl kabarojasi iš paskutiniųjų kabindamasis už
žievelės...
Jį atidžiai stebi pora beždžionių.
- Manau, - atsidūsta viena, - mums vis dėlto teks prisipažinti, kad jį
įsisūnijom.