Miršta Romos popiežius, nukeliauja į dangų ir laukia eilėje į rojų. Eilė ilgoka, todėl popiežius sumąsto apeiti eilę dėl savo padėties. Prieina šv. Petrą, o šis:
- Palauk, negi nematai kad eilė? Lauk kaip ir visi.
- Betgi gerbiamas šv. Petrai, aš Romos popiežius.
- Kas kas??!! - sutrinka Petras.
- Na, Romos popiežius, bažnyčios vadovas.
- Hm... Nieko nežinau.
- Taigi esu Dievo vietininkas žemėje.
- Na palauk, čia jau kažkoks didelis nesusipratimas. Einu pas "šefą" pasiklausti.
Nueina šv. Petras pas p. Dievą, išdėsto visą situaciją, kad ten prie vartų esantis žmogus teigia esąs kažkokios bažnycios vadovas, Dievo vietininkas žemėje. Dievas irgi tik galva pakraipo, nieko nesupranta.
- Žinai, gal paklausiam mano sūnaus Jėzaus. Galbūt jis žino kas čia vyksta.- nutaria Dievas.
Vėl ta pati situacija, Jėzus tik pakraipo galvą ir nebežino ką daryt.
- Žinot ką, gal aš nueisiu su juo pašnekėti.
Grįžta Jėzus už 15 minučių besijuokdamas, susiėmęs už pilvo, visas paraudonavęs, ašara bėga per skruosta ir vos gaudo kvapą.
- Tai kas nutiko, ar išsiaikškinai? - klausia Dievas su šv. Petru.
Jėzus pro ašaras:
- Atsimenat, kai buvau prieš du tūkstančius metų žemėje ir subūriau žvejų burelį?! Tai va, jis vis dar egzistuoja!!