Kad norai sutaptų su galimybėmis
Kartą avių kaimenė ganėsi kalnų pievoje. Staiga iš dangaus nusileido erelis ir pagrobė ėriuką. Šią sceną stebėjo ir mažas spalvingomis plunksnomis paukštelis. „O kodėl ir man nepasielgti kaip ereliui, - mąstė paukštelis. - Tik kam man prasidėti su ėriuku, aš patį didžiausią aviną pagrobsiu!" Paukščiukas paskrido aukščiau, suglaudė sparnelius ir, nusitaikęs į aviną, krito. Bet... atsitrenkė paukštelis į avino ragus ir krito vietoje. Paėmęs į rankas žuvusį paukščiuką, avių kaimenės piemuo tarė:
- Musė kartą irgi norėjo akmenį įveikti...
Taip paukštelis, panoręs susilyginti su ereliu, pasiekė tik tai, jog jį patį palygino su muse.
Tad pakelkime taurę už tai, kad mūsų norai visada sutaptų su mūsų galimybėmis.