Žiūrėkime viens į kitą
Susėdo kartą Onutė ir Jonas prie stalo, sėdi, ahitį gurkšnoja kaip šiandien mes! ir atvirai šnekučiuojasi. Po penkto bokalo atsiranda geranoriška nuotaika, kai norisi atverti slapčiausias širdies gelmes, geru žodžiu išprovokuoti gerą pašnekovo jausmą.
Štai mes jau dešimtį metų kartu, reziumuoja Onutė. Praėjom daug išbandymų, vaikai užaugo, o vienas kito gal ir neperpratome iki galo. Tu, atleisk man. Jonai, bet aš esu daltonike: neskiriu spalvų. Visą tą dešimtį metų nuo tavęs slėpiau šią bėdą. Atleisk man, Jonai...
Nieko baisaus, kuklinasi Jonas. Aš irgi nuo tavęs tiek pat laiko slėpiau savo ydą: aš negras...
Tad išgerkime už tai, kad dažniau žiūrėtume vienas į kitą ir neslėptume savų ydų nuo artimo žmogaus...