Anksčiau Vėlines buvo pradedamos švęsti Visų Šventųjų dienos vakare. Po pamaldų žmonės skubėdavo į kapines, eidavo grupelėmis, šeimomis, pasišviesdami deglais. Tvarkydami kapus degindavo supuvusius kryžius, nukritusias šakas ar stagarus. Mediniai kryžiai buvo vis atnaujinami ir stovėdavo tol, kol šioje vietoje gyvendavo mirusiųjų ainiai.
Vėlinės- mirusių pagerbimo šventė. Šią dieną prisimename mirusius tėvus, senelius, brolius, seseris, visus artimuosius. Sakoma, kad mirusiųjų vėlės šią dieną ateina į mūsų pasaulį susitikti su mylimais gyvaisiais. Ateiti pas gyvuosius padeda vėjas, todėl Vėlinių diena būna vėjuota. Vėlinių naktis visada esanti lietinga: dangus verkia, o kartu trukdo ir žmonėms vaikščioti, kad jie nedrumstų ramybės vėlėms, vėl sugrįžusioms į šį pasaulį. Kad vėlės galėtų lengviau įeiti į namus anksčiau būdavo paliekamos atviros durys ar langai. Valgių likučiai būdavo išdalijami elgetoms, manyta, kad jie turi ryšį su dvasių pasauliu. Kitur tą dieną buvo lankomi kapai. Giminės prie artimojo kapo kėlė vaišes, susėdę aplinkui ir susidėję gėrimus ir valgius. Jais vaišindavosi ir vaišindavo čia esančias vėles: gėrimus išpildavo ant kapo, o valgius palikdavo. Ir dabar per Vėlines į kapines suplūsta aptilę žmonės, kapus papuošia gėlėmis ir žvakėmis. Tykus ugnelių žybsėjimas apšviečia visas kapines.