Eina Raudonkepuraitė pas senelę, neša bandeles mamos keptas. Eina, eina, nieko blogo negalvoja ir staiga už nediduko kalnelio pamato vilką. Raudonkepuraitė išsigasta, sustoja ir žiūri į vilką. Tas žiūri į Raudonkepuraitę. Pagaliau Raudonkepuraitė įsidrąsina ir klausia vilko:
- Vilke, Vilke, o kodėl tokios dideles tavo ausys?
Vilkas tik piktai dėbteli į Raudonkepuraitę ir netikėtai nubėga. Raudonkepuraitė eina toliau. Kiek paėjusi, vėl pamato vilką nedidelėje daubelėje. Dabar jau drąsiai klausia:
- Vilke, Vilke, o kodėl tokie dideli tavo dantys?
Vilkas vėl piktai į ją pasižiūri ir nubėga. Nieko nesupratusi Raudonkepuraitė eina toliau. Po kiek laiko vėl pamato už nedidelio krūmelio vilką. Puola klausinėti:
- Vilke, Vilke, o kodėl tokios didelės tavo akys?
Ir tada vilkas, kad sustaugs ant Raudonkepuraitės:
- Na galų gale, leisi tu man ramiai nusikakoti ar ne?