Nors kalendorius jau skelbia pavasarį, tikrojo gamtos atgimimo dar nesijaučia. Įsisukę į darbų karuselę tikriausiai dar nepajautėme ir prasmingiausios metų šventės, kildinamos iš Prisikėlimo, dvasios. Kurdami savo vartotojišką rojų neretai apskritai pamirštame sakralinę šventės prasmę.

Artėjančios Velykos – tai šventė, simbolizuojanti ne tik gamtos, bet ir žmogaus atgimimą, leidžianti pakilti jam virš įprastos aplinkos, kitaip pažvelgti į pasaulį, suvokti Amžinąjį laiką ir įprasminti savo trumpos būties akimirkas. Velykos – tai tarsi visų metų dienų siela, nušviečianti pilką ir monotonišką kasdienybę, sustiprinanti viltį ir tikėjimą. Tai vidinio susikaupimo, įsiklausymo, atleidimo, susitaikinimo metas.

Prasidėjus sunkmečiui, priežasčių būti nepatenkintiems daug. Bet tokios didelės šventės akivaizdoje Velykų prigimtis reikalauja pyktį ir nepasitenkinimą palikti prie Atgimimo šventės slenksčio. Tik tada ir patys tapsime gilesni, dvasingesni, pajausime tikrąją šios nepaprastos šventės dvasią. O susikurti velykinę nuotaiką linkiu pagal senolių papročius sutvarkę savo namus ir aplinką, papuošę juos šventinta verbos šakele, savo širdies ir rankų šilumą sudėję į margučio raštą.

Tad šviesios ir džiugios Atgimimo šventės!