Taip paprasta ištart: "Atleiski". Geriau paklaustum: "Ką dabar jauti?". Aš atsakyčiau: "Liūdesį ir skausmą, Dar žaizdą, sopančią giliai širdy". Lyg ledo adatos tavieji žodžiai, Netirpsta jie, nes manyje žiema. Ramiai, vienodai ir nuobodžiai Lyg snaigėm abejonės apdengia kažką. Kažką brangaus ir tyro,to,kas nesuspėjo Sušildyt mūsų ir apglėbt džiaugsmu. Kažką švelnaus ir mielo, to, kas taip tikėjo... Na, o dabar nuvyto nesukrovęs net žiedų. Tad neprašyk manęs tuoj pat suprasti, Tikėtis, kad į glėbį pulsiu tau, nereik. Aš pažadu surast jėgų atleisti, Tik ne taip greit, tiktai ne šitaip greit.