Už didįjį meną
Vienoje karalystėje buvo daug poetų. Jie vaikštinėjo po aūlus ir dainavo įvairiausias dainas, kurias mėgo klausytis ir vyriausiasis tos šalies chanas. Bet kartą jis išgirdo dainą, kurioje buvo dainuojama apie chano žiaurumą. Chanas įsakė areštuoti visus poetus. Kai visi poetai buvo uždaryti kalėjime, chanas įsakė jiems sudainuoti po vieną dainą. Ir visi poetai šlovino chaną. Vieną po kito jis paleido visus poetus, apdainavusius jo šlovę, išskyrus tris poetus, kurie tylėjo.
Po kurio laiko į kalėjimą vėl atėjo chanas ir liepė dainuoti tiems trims, paskutiniems įkalintiems poetams. Vienas jų tuoj pat ėmė šlovinti chaną ir buvo paleistas. Kiti du tebetylėjo. Tuomet chanas liepė sukrauti laužą, kuriame turėjo būti sudeginti abu tyleniai. Tąkart vienas iš dviejų poetų neišlaikė, prabilo šlovinančiomis chaną eilėmis ir pelnė laisvę. Liko vienas vienintelis poetas.
Pririškite jį prie stulpo, uždekite laužą, - liepė chanas.
Ir tada prabilo tylenis poetas. Jis užtraukė tą pačią dainą - apie chano žiaurumą, grobuoniškumą.
Atriškite jį, - suriko chanas. - Aš nenoriu prarasti vienintelio tikro poeto šalyje!
Tad išgerkime taurę už didijį meną, kuris net mirties akivaizdoje gali sakyti tiesą!