Kiekvieną rytą, kai tik nubundu, nors akimirkai prabėga vaizdinys iš praeities. Aš niekuomet nežinau, ką pasakysi staiga atėjusi į mano mintį. Stebiuosi, ar tai mano ilgesys sugrąžina Tavąsias rankas ir akis, ar tai Tavo meilė atskraidina veido šypseną ir širdies šilumą.
Tavasis gerumas, Mama, vaikštantis po mano gyvenimą, visuomet atsiranda šalia, kai esu sunkiausiose minutėse, valandose ar dienose. Tuomet ypatingai jaučiu mūsų dvasinį ryšį.
Žinau, kad galiu klausti patarimo ar prašyti paguodos ir pas kitus žmones, tačiau net tokio poreikio nejaučiu. Tu vienintelė gali išklausyti nepasmerkusi, suprasti nepajuokusi, atleisti neapkalbėjusi.
Nepagalvok, brangi Mama, kad prisimenu Tave tik tuomet, kai sunku... Ne – mano švenčių Saule! Ne – mano Laimės Žvaigždele! Ne – mano Meilės Gėlele! Aš esu tavo didžiulės šventės džiaugsme visa širdimi. Apkabinu Tave ir bučiuoju.