Už meilę Kartą vienas džigitas įsimylėjo merginą ir nutarė vesti ją. Tada jis atėjo pas tėvą, kuris susimąstęs sėdėjo ant dykumų smėlio ir kažką braižė lazdele. - Tėve, aš sutikau puikią merginą ir norėčiau ją vesti, -tarė džigitas tėvui. Tėvas vis tylėjo, o savąja lazdele ant smėlio nubraižė nulį. - Tėve, ji puiki šeimininkė, - mylimosios privalumus toliau vardino džigitas. Tylėdamas tėvas smėlyje nubraižė dar vieną nulį. - Tėve, ji nepaprastai graži! - metė paskutinį kirtį džigitas. Tėvas vis tylėjo, o ant smėlio atsirado dar vienas nulis. Pagaliau neiškentęs džigitas piktai šūktelėjo: - Bet, tėve, mes mylime vienas kitą! Ir išmintingasis džigito tėvas trijų nulių priekyje nupiešė vienetą! Tad išgerkim šią taurę už meilę, kuri visas kitas žmogaus vertybes gali padidinti tūkstantį kartų!