Už akimirkas, kada surandame vienas kitą!
Vienas medžiotojas svajojo kada nors pagauti juodsidabrinę lapę. Skersai išilgai išvaikščiojo visus kalnus ir miškus, brūzgynus ir tarpeklius, bet įgyvendinti svajonės vis nepavykdavo.
Metai ėjo, medžiotojas ėmė silpti, todėl tolimesnių išvykų teko atsisakyti. Vis dažniau ėmė medžioti šalia namų esančioje giraitėje. Ir netikėtai toje giraitėje pagaliau įsikūnijo jo ilgametė svajonė — jis pačiupo juodsidabrinę lapę. Ir tada medžiotojas paklausė:
- Kur gi tu slėpeisi iki šiol? Aš tavęs ieškojau visą gyvenimą...
- O aš visą gyvenimą prabuvau šioje giraitėje, — atsakė gražuolė lapė. - Bet argi tu, žmogau, nežinojai, kad net visą gyvenimą pašventus ieškojimams, atradimui prireikia tik vienos dienos ir net vienos akimirkos?
Tad pakelkime taurę už moteris, kurios šiandien kartu su mumis, ir už tas akimirkas, kada surandame vienas kitą!