Mamos meile ir rūpestis yra beribiai. Kartą gyveno sūnus su mama. Jis turėjo draugę, kurią labai mylėjo. Vieną dieną ji šio vaikino paprašė, kad įrodytų savo meilę jai ir kaip įrodymą atneštų savo motinos širdį. Vaikinas taip ir padarė: išplėšė savo motinai širdį ir dar tebeplakančią neša savo mylimajai. Ją nešė per tamsų mišką, bėgo geitai per krumynus ir staiga užkliuvęs uz medžio šakos pargriūna ir išmeta širdį... Širdis prabyla motinos balsu: "Sūneli, kaip tu ar neužsigavai?"
Tad pakelkime taures už tokias mamas, kurios taip myli ir rūpinasi mumis...