Dar ir šiandien menu šitą skausmą, kai klupau aš iš nevilties. Kai stovėjom abu, aš tylėjau.. Aš...
Tu šaukei ir drabstei purvu mano veidą, Šitą veidą, kurį vadinai mylimu, brangiu... Aš stovėjau, neištariau nei žodžio, nes kalbėti jau buvo per daug sunku. Vis šaukei tu, įžeidinėjai baisiais žodžiais taip, kaip niekas nesielgė dar. Aš tylėjau, supratau, kad tylėjau, nes mylėjau... Ir mylėsiu tave amžinai... Ir pamatęs, kad netariu žodžio, tu paklausei ar viskas gerai. Atsakiau: \"tu galvok, ką tu nori, tik žinok, kad mylėjau labai...\". Ir nuėjau. Nuėjau nulenkusi galvą - taip kitaip, nei būdavo visad. Juk taip buvo, nors gaila. Pripažįstu, man gaila, o kas lauks, sužinosiu ateity...