Čeža lapai pageltę,
krinta nuo klevo šakų,
o šis stovi palinkęs,
laukia sugrįžtant mokyklon vaikų.

Jie suspaudę rankoj gėlytę
skuba lapais nuklotu taku,
mokyklon juos šaukia varpelis,
senas suolas, knygos ir tu,

mielas mokytojau, jau lauki
jų nuo saulės įrudusių veidų.
O jie draugus susitikę atbėga
pašaukti klasėn švelniu tavo balsu.