Okupacinė valdžia karo sąlygose ne tik nenorėjo leisti kokių nors rinkimų, bet ir apskritai susirinkimų. Vis dėlto 1917 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Vilniaus lietuvių būriui pasisekė sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 provincijos atstovų.

Tačiau karo administracija griežtai pareiškė, kad negalėsią būti jokios kalbos apie bet kokį tolesnį politinį veikimą, jei nebūsią sutikta prisijungti prie Vokietijos.Susirinkimas, pasivadinęs Organizaciniu Komitetu, nenorėjo pertraukti savo politinės veiklos, ir todėl šiek tiek atsižvelgė į tą atšiaurų reikalavimą – pareiškė, jog būsią galima glaudžiau santykiauti su Vokietija. Vykdomasis komiteto biuras (A.Smetona, J. Šaulys, kun. Stankevičius, M. Biržiška ir P. Klimas) po to išsirūpino leidimą sušaukti platesnę konferenciją. Iš Organizacinio Komiteto pateiktų kandidatų , kurie priklausė įvairioms politinėms pakraipoms ir luomams, biuras sudarė konferencijos atstovų sąrašą – maždaug po 5-8 atstovus iš kiekvienos apskrities ( šių buvo sudaryta tuomet 33). Iš 264 kviestų atstovų 1917 m. rugsėjo mėn. 18 d.į Vilnių atvažiavo 214 asmenų , kurie už uždarų durų posėdžiavo iki rugsėjo mėn. 22 d. Biuro mėginimai susisiekti su lietuviais Rusijoje ir santarvės šalyse
Buvo vokiečių sutrukdyti; visgi į pačią konferenciją atvyko keletas atstovų iš užsienio.
Konferencijai pirmininkavo dr. Jonas Basanavičius. Jis pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą etnografinėse sienose, kurias turėjo aplyginti ekonominiai reikalavimai (okupacijos sąlygomis dar negalėjo būti kalbos apie Mažosios Lietuvos prijungimą). Vilniuje sušauktas Steigiamasis seimas turėjo nustatyti valstybės konstituciją ir santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms turėjo būti laiduotos kultūrinės teisės. Kad okupacinė valdžia nesutrukdytų politinio darbo, konferencija sutiko pareikšti, kad, jeigu Vokietija pripažinsianti Lietuvos valstybę ir taikos kongrese paremsianti jos reikalu, tai Lietuva, nepakenkdama savarankiškai savo kūrybai, galėsianti sueiti į tam tikrus, dar nustatysimus santykius su Vokietija.
Konferencijos sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta Taryba iš 20 asmenų, prie kurių vėliau turėjo būti pririnkti tautinių mažumų atstovai.

Lietuvos tarybos nariai buvo šie: J.Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, P. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis, J. Vileišis. Savo pirmininku Taryba išsirinko A. Smetoną.

Derybos su vokiečių valdžia. Vokiečių valdžia nenorėjo pripažinti nei Lietuvos Tarybos, nei Vilniaus konferencijos nutarimų. Vaisingesnės politinės derybos su Vokietijos vyriausybe užsimezgė tik po Tarybos delegacijos vizito, padaryto 1917 m. gruodžio 1 d. Naujam kancleriui grafui Hertlingui. Tiek karo vadovybė, tiek vyriausybė ir reichstagas reikalavo, kad Lietuva įeitų į federaciją su Vokietija, susirišdama su ja militaristinėmis ir ekonominėmis konvencijomis. Aneksijos tendencijos dar labiau sustiprėjo, kai Rusija po bolševikų revoliucijos atsimetė nuo santarvės valstybių ir atskirai pradėjo taikos derybas Brastoje. Tokiose sunkiose sąlygose Taryba stengėsi pasiekti, kas tik buvo įmanoma. Ji pirmiausia pareiškė savo atsiskyrimą nuo Rusijos ir nepriklausomos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi. Tą savo pareiškimą (1917 m. gruodžio 11 d.) Taryba turėjo surišti su pažadais sudaryti sąjungą su Vokietija.Pareiškimo tekstas buvo sekantis:
 

I. Lietuvos Taryba, krašto ir užsienio valstybių pripažinta, kaip vienintelė įgaliota lietuvių tautos atstovybė, pasiremdama pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 metų rugsėjo m. 17-23 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilnium ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.
 

II. Tai valstybei tvarkyti ir jos reikalams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokiečių valstybę apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvus Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko netrukus sueiti į artimus ir patvarius santykius su Vokiečių valstybe, Lietuvos Taryba pasisako už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įvykdyta ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais”.


Pažadu vokiečiai pasinaudojo net prieš rusų reikalavimą duoti Lietuvai laisvai apsispręsti.Bet pats kraštas tebebuvo žiauriai išnaudojamas, ir apie bet kokį nepriklausomybės atgavimą nebuvo leidžiama net kalbėti. Taryba pasijuto apvilta ir savo santykių klausimą su kitomis valstybėmis nutarė pavesti būsimam steigiamajam seimui. Vokiečiams su tuo nesutinkant, buvo dar kartą kompromiso būdu sutarta gruodžio 11 dieną pareiškimą pranešti Rusijos delegacijai tik tuo atveju,jei Vokietija tuojau pripažins Lietuvos nepriklausomybę, perduos krašto valdymą Tarybai ir atitrauks savo kariuomenę. Vokiečiai pažadėjo įvykdyti pirmąjį reikalavimą, bet ir tai tik numatytų konvencijų sąlyga.