teka 06:48
leidžiasi 17:19
Pilnatis
20 mėnulio d.
Pasaulinė kovos prieš skurdą diena
Vardadienius švenčia:
Arijana, Gytė, Kintautas, Margarita, Marijonas, Vesta
Gimtadienis:
Eminem
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 1
Vakar - 0
Per 7 d. - 0
Per mėn. - 9
Viso - 58280
Tostai.lt rekomenduoja
Užgavėnės > Žaidimai

Kai kurie Užgavėnių būrimai tapatūs su Kalėdų. Su Kūčiomis Užgavėnes sieja, pirmiausiai, vedybinės laimės būrimai.

Merkinės apylinkių dzūkės pavakarieniavusios tris kartus apeidavo aplink pirkią, tada klausėsi, kurioje pusėje šunys loja. Manė,jei rytuose, tai piršliai atvažiuos tuoj po Velykų, jei kitur, atvažiuos ne bernas, o našlys. Visoje rytinėje Lietuvoje buvo paprotys, išėjus į lauką, pabarškinti nugraužtais kaulais ir tada klausytis šunų lojimo, pranašaujant sau piršlius. Taip pat, kaip ir Kūčiose, skaičiuodavo tvoros statinius ar atsineštus pagalius – pora ar lykas.
Tačiau reikšmingiausias Užgavėnių paprotys – persirengėlių vaikštynės po kaimo sodybas, improvizacijos, dainos, muzika, šokiai, juokas, vaišinimas blynais.M. Valančius “Palangos Juzėje” rašo:”Utarninke (antradienį) vos ne nuo pat ryto pradėjom voliuotis. Graži Svilienė iškepė blincius, valgėm, paskui davė šiupinį, ir tą perėmėm. Pavalgius aš džirzginau su skripyčiomis...Beregint, tarsi užuodusi, ulyčios jaunuomenė padaugino krūvą šokančių... Vakarop, šunims didžiai loti pradėjus, pamatėm būrį jaunikaičių su vaikais bevežant Morę. Kurs tiktai vaiks prie Morės prisiartino, tas gavo bene per šoną su spragilu. Išėjom tokių svečių sutikti. Svilas pamylėjo vadovus Morės ir išleido. Tiems išvažiavus, atvyko ožys su dideliais ragais, su juo buvo giltinė, apsivilkusi išverstais kailiniais, plaukai buvo jos iš pakulų padirbti, burna uždengta su kutkailiu, skylės akims paliktos, barzda baisi iš arklio uodegos, uostai iš paršo šerių, su derva prie lūpų priklijuoti ir ilga uodega iš virvės. Toms gryčioj besisukant, kyšt ilgą savo snapą gervė... ” Užgavėnių karnavalininkų juokas dažnai grubokas, kartais jungiantis
Ire liaudišką jumorą, ir magišką derliaus, vaisingumo skatinimo pradą.Karnavalininkų aprangoje (aprangą ir kaukes aprašysime sekančiame skyrelyje), elgesyje, improvizuojamuose vaidinimuose, labai dažnose “piršlybų”, “vestuvių” scenose įkūnyti liaudies vaidybos bruožai: pastabumas, buities negerovių kritika, gėrio siekimas ir jo pergalė. Jau pačiose ankstyviausiose žiniose apie lietuvių Užgavėnių karnavalo dalyvius – kartūzų vienuolio Henriko Beringerio pranešime 1428 metais kryžiuočių ordino magistrui Pauliui Rusdorfui – skundžiasi, kad “per vestuves ir Užgavėnes garbingų žmonių moterys siūdinasi vyriškus drabužius, panašius į gizelių apsiaustus, šoka velniškus šokius...” Vadinasi, kalbama apie Užgavėnių persirengėlius, apie paprotį moterims persirengti vyrais ir atvirkščiai. Komiška yra tai, kad panašios rūšies persirengėlių elgsena neatitinka natūralios.
XIX a. pr. Žemaičių pamokslininkas ir botanikas Jurgis Pabrėža teigia, kad karnavalui persirengiama įvairiais mitiniais personažais, gyvuliais, socialiniais to meto tipais. Tą patį paliudija ir M. Valančius, L. Jucevičius, tarp kitų švenčių aprašė ir Užgavėnes:” Per Užgavėnes esti žaidynės, panašios į miestų kaukių balius, kur persirengia daugiausia žydais, vokiečiais čigonais ir kareiviais. Ten kiekvienas stengiasi būti sąmojingas pagal savo vaidmenį. Visa govėda vaikšto nuo namų ligi namų”. Tokie “Užgavėnių žydai ypač populiarūs buvo Žemaitijoje. Nieko įžeidžiančio šiuose personažuose nebuvo , tik švelni pašaipa ištokių kaimui gerai pažįstamų smulkių prekijų savito elgesio, “makaroniškosa” kalbos. Liaudis juos parodijavo ir tomis parodijomis išreikšdavo savo artistinius sugebėjimus. Tokių grupių persirengėliai – tai guvūs kaimo vyrai, apsitaisę vilnomis į viršų išverstais kailiniais, susijuosę pančiu, ant veido užsidėję išdrožtas iš medžio , pasidaarytas iš beržo tošies , avikailio ar storo popieriaus kaukes su kumpomis nosimis, retais dantim, vešliomis lininėmis barzdomis ir ūsais, su botagu rankoje, besivedžioją kartu savo žmonas, kurias paprastai vadindavo “Sare”,. “vaikus” ir “gyvulius” – ožį, arklį, mešką, gervę ir pan.
Tuos gyvulius vaidindavo taip pat kaukininkai ”Žydai” siūlydavo visokių “tavorų” – “šeškėnų”, “meškėnų”, “givircų”, “devyndrėkio” ir kt. Klausiami atsakydavo atvykę iš Nugnybto (Egipto) žemės, jų vardas, kaip žardas, o pavardė, kaip daržinė.
Daugiausia ieškodavo pirkti iki Užgavėnių neištekėjusių merginų, kurias vadindavo”bergždininkėmis”. Taip besiderėdami, bešurmuliuodami ir patys tarpusavyje susipykdavo, “ožys” spirdavo į “Sorės” milžtuvę, paliedavo visus žiūrovus aptaškydamas pieną. Paskui “žydai” vėl imdavo gerintis, bučiuotis, stengdavosi pabučiuoti ir žiūroves merginas. Šios visada slėpdavosi pakampėmis nuo “žydų”, nes tie buvo išsisuodinę, “bebučiuodami” išsuodindavo, įdurdavo kaukės panosėje
pritvirtintais smeigtukais. Šitaip pašėlę, pavaidinę, visus palinksminę, pavaišinti blynais, “žydai” išgarma į kitą sodybą. Žemaičių Užgavėnių karnavalui būdinga ir moteriškos būtybės – Morės – vežiojimas. Ji – didžiulė pamėklė, aptaisyta palaikiais moteriškais drabužiais, užtupdyta ant besisukančio ratų tekinio, užmauto ant vieno rogių pavažos stipino. Pavažą velkant, Morė “klupinėdama” iš vieno šono į kitą sukasi ir mosuoja “rankose” įtaisytais spragilais. Morę taip pat lydi būrys persirengėlių. Jie landžioja į podelius, stengiasi ką nors juokingesnio pavogti , paskui tai šeimininkams “pardavinėja”.Taip šėldami, vaišindamiesi morininkai aplanko visas kaimo sodybas, kartais pervažiuoja ir į kitus kaimus. Pagaliau vakare išvelka Morę už kaimo ir sudegina.Raseinių apylinkėse Morė buvo vadinama Kotre, Rytų Aukštaičiuose panašiai buvo vedžiojamas Gavėnas. Štai kaip šią pamėklę aprašo kupiškėnuose etnografijos profesorė Pranė Dundulienė: “Gavėnas – Užgavėnių baidyklė, kurią parengia pusberniai. Jie iš šiaudų kūlio padaro žmogystą, aptaiso rudine, veidą padaro baisų. Tą baidyklę įsodina į roges arba pritaiso ant rato, pritvirtinto prie rogučių. Gavėno rankos – kultuvai. “kupiškėnų senovė” aprašo ir daugiau Užgavėnių karnavalo personažų – “gervę”, “ožką”, “kumelį”. Pažymėtina tai, kad šių personažų aprangai būdavo labai išradingai parenkami paprasčiausi valstiečio aplinkos daiktai, darbo įrankiai ir pan. Personažų “garderobą” sudaro pačių žmonių sunešti drabužiai. Populiarus visoje Lietuvoje personažas buvo giltinė arba “smertis”. Žmogus apsisiaučia balta drobule. Į burną priešais dantis įsistato iš bulvės ar griežčio išdrožtą tvorelę – retus dantis, per petį užsimeta dalgį, rankoje nešasi pustyklę – šakalį. Šis personažas tylus, valiūkiškai sėlina prie pasirinktos aukos ir bando ją dalgiu papjauti. Kartais pro dantis prašvokščia:”Atiduok dūšią”. Žinoma, dūšia visada pasprunka, o giltinė ieško kitos aukos.
Vidurio Lietuvoje buvo populiarios “ubagų” grupės. Čia be persirengusių “ubagais” ir “ubagėmis”, būdavo dar “angelas”, “velnias”, “giltinė”. Buvo parodijuojamos “ubagų vestuvės”, jų giedojimas ir kt. Buvo vaidinamos senbernio Sidaro piršlybos. Jis vis ieško žmonos ir vis kas nors sutrukdo jo piršlybas. Sidaras liko nevedęs.
Kiti karnavalininkai kiek pašėlioję pasivaišinę nusirengdavo savo skarmalus, o Morė būtinai turėjo būti sudeginama. Tyrinėtojai yra tos nuomonės, kad Morės deginimas – tai žiemos negandų sunaikinimas,reiškiąs gero tų metų derliaus linkėjimus. Tam, kad karnavalui buvo naudojamas ratų ir rogių hibridas , turėjęs simbolizuoti žiemos ir vasaros sandūrą, kad apeigose naudotos vaisingumo magijos: tai jau minėti gyvuliai – ožys, arklys, meška. Improvizacijose ypač gausu erotizmo elementų, kas liudija, jog pagoniškoje lietuvių kultūroje žiemos pabaigos karnavalas (iš tikrųjų trukęs per visą kalėdinį laikotarpį) turėjo tikslą magiškais veiksmais ir priemonėmis pažadinti gamtos gyvybę, jos vegetacines jėgas, tarsi pagelbėti žemei gimdyti vaisius, užauginti naują derlių. Vadinasi, žiemos ir pavasario sandūroje vykstąs karnavalas buvo lyg įžanga į iš naujo prasidedantį žemdirbio naujų rūpesčių ir darbų ratą, turėjo nuteikti žmones pasitikėti savo pastangų sėkme, žinoma, jeigu jie bus padarę viską, ko reikalauja protėvių papročiai ir jų pačių įsitikinimai. O šie įsitikinimai daugiausia rėmėsi amžių patirtimi, sukauptomis žiniomis ir, svarbiausia, šeimos gerovės siekimu.