Tai sausio 6-oji diena – kalėdinio laikotarpio vaikštynių ir linksmybių pabaiga. Tądien bažnyčiose šventinama kreida Žmonės, jos parsinešę namo, virš durų užrašo raides K M B su kryžiukais tarp jų.

Tai Evangelijoje minimų trijų išminčių – Kasparo, Melchioro ir Baltazaro, - atėjusių iš Rytų šalies aplankyti gimusio Kristaus, vardų pirmosios raidės. Šį paprotį jau XVI a. lietuvių tarpe buvus mini seniausias lietuviškų pamokslų rinkinys “Išguldymas evangelijų per visus metus”, dar vadinamas Volfenbiutelio postile. Jame sakoma, kad kaimiečiai nusideda “išrašydami virš durų angų kryžius anglimis ir nuodėguliais”, kad apsigintų nuo velnio ir perkūno. M. Pretorijus 1680 m. teigė, kad Įsručio apskrities lietuvininkai “prieš Tris karalius kreida rašo ant daiktų ir ant durų kryžius”. Šitą paprotį XIX a. pradžioje buvus Žemaitijoje patvirtina L. Jucevičius, sakydamas, kad “šlėktos, net ir paprasta liaudis, rašo ant visų durų raides G. M. B. …Kas nemoka rašyti, deda kryžiukus”. Šis paprotys uolesnių tikinčiųjų namuose žinomas dar ir šiandien.

Iš senųjų papročių, reiškiant geros kloties linkėjimus prasidedančių naujų žemdirbių metų proga yra kilęs pakiemiui kalėdiniu laikotarpiu. K. Kapleris pažymi, kad Ragainės ir Tilžės apylinkėse XIX a. viduryje “…per Tris karalius eidavo aplinkui per žmones persirengę lokiu, kitas arkliu, gerve, žydu ir kt. Trijų karalių dieną tai atvedė žmogų su žirnių virkščiomis taip aprėdytą, kad išsižiūrėjo kaip mešką”. ..Kits į stubą įbėgo kaip šimelis aprėdytas. Tai veik ant suolo, veik ant stalo greit įskraidė; tai jį pliekė ir su kardupeliais (bulvėmis) ant jo mėtė”. Tai jau anksčiau minėtieji kalėdotojai. Tačiau viena tokių kalėdotojų grupių, aiškiai susiformavusi veikiant bažnytinei tradicijai ir eidavusi per kaimus tiktai per šią, paskutinę laikotarpio šventę, buvo vadinamieji” Trys karaliai”. Šioje grupėje būdaavo vieni vyrai. Du baltieji karaliai irė vienas” negras” (išsitepęs veidą suodžiais) su aukštomis blizgančio popieriaus kepurėmis, apsisiautę baltomis skraistėmis; “velnias”,”velnias”, išsisuodinęs veidą, su ragais ir uodega; “smertis (giltinė) asu dalgiu ir svarstyklėmis geriems ir blogiems darbams sverti. Grupę lydėdavo pora vyrų – vienas iš jų ant aukštos karties nešinas iškelta “Žvaigžde” – išskobtame buroke įstatyta žvake, antras – krepšiu dovanoms dėti. “Karaliai” aplankydavo kiekvieną sodybą, čia pagiedodavo ir padainuodavo kalėdinių dainų, “velnias” su “smertimi” krėsdavo įvairius pokštus. Šeimininkė “Karalius” paprastai apdovanodavo gabalu lašinių, sūriu, kiaušiniais, pyrago kampeliu, o šeimininkas, jei turėdavo, alumi pavaišindavo. Yra žinių, kad dar 1934 metais Vilniuje buvo gavusios leidimą lankyti miesto gyventojų butus net 63 “karalių” grupės. Mat, miesto valdžiai net karaliai turėjo paklusti. Tas faktas tik paliudija šio papročio populiarumą. Karo ir pokario metais “karalių”, kaip ir kitų persirengėlių ž kalėdotojų paprotys beveik išnyko ir daugiausiai tuo užsiima vaikai.

Turint galvoje tai, kad kalėdotojai - senas paprotys, būdingas ne vien lietuviams, bet ir daugeliui Europos tautų, kad jo prasmė – pasveikinti su šventėmis, perteikti laimės linkėjimus, drauge lankomuosius palinksminti ir patiems pasilinksminti, pavaidinti, sukurti aplinkoje džiugią nuotaiką, manytume esant tikslinga kultūros įstaigų darbuotojams, įvairių folklorinių, etnografinių ansamblių dalyviams šį paprotį atgaivinti, kokia ji konkrečioje vietovėje yra buvusi. Tai padės ne kokios nors dovanos, o aplankymas, pasveikinimas. Praeityje daugiausia dėmesio buvo skiriama jaunimui, merginoms, o mūsų dienomis vertėtų nepamiršti švenčių dienomis pasveikinti kaip tik senelius, vienišus žmones, ligonius. Tegul ir jie pajaučia kalėdinį džiaugsmą ir žmonių užuojautą, tebūna praskaidrintas jų vienišumas, o dažnai ir kančia. Visada bet kokiam papročiui nykstant, jis iš suaugusiųjų tarpo atitenka vaikams. Ir mūsų dienomis būtų galima atiduoti iniciatyvą moksleiviams, studentams. Tegul jie gerai supranta kalėdinio sveikinimo žmogiškąją prasmę , tegul parodo savo kūrybiškumą, te pabando pratęsti savo protėvių tradicijas. Surinktos kraštotyrinės medžiagos yra labai daug. Mūsų senojo kaimo žmonėms geriausias linkėjimas buvo gausaus javų derliaus metai, sveiki gyvuliai, sveika šeima. Šiandienos žmogaus interesai žymiai platesni, bet laimės siekimas yra amžinas. Tai ir yra pati giliausia kalėdinio laikotarpio švenčių papročių esmė.