Apėjus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio minkšto šieno gniūžtelę – tai prakartėlėje ant šieno kartu su avelėmis paguldyto gimusio Kūdikio Kristaus prisiminimas. Gilios senovės reliktas yra ir tai, kad per Kūčias yra pabrėžiamas prasmingas bendravimas su gyvuliais ir augalais.

Šitą patvirtina tai, kad po šventiniu stalu būdavo pametami arklio pavalkai ar apynasri, paskleidžiamas nekultų kviečių pėdas.

Visada buvo stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų visi šeimos nariai, bet ir simboliškai visi, kas supa šeimą: mirusiųjų vėlės, gyvuliai, augalai. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgytojų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad būtų “pilnas” skaičius. Jeigu kas nors iš šeimos narių tais metais buvo palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo šaukštą. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Ritualinė Kūčių vakarienė būdavo valgoma ne anksčiau, kaip danguje pasirodo Vakarinė žvaigždė. Ant stalo buvo kiekvienam po šaukštą ir įvairių negyvulinės kilmės (pasninko) valgių. Be anksčiau minėtų aguonpienio ir kūčios, ant stalo dar būdavo dedama žuvies, silkės, grybų valgiai, avižinio ar spanguolių kisieliaus dubuo, saldžios džiovintų vaisių sriubos, obuolių (dabar ir tropinių vaisių, riešutų). Stengtasi, kad pagal išgales stalas būtų kuo gausesnis ir turtingesnis.

Senovėje esą buvę 9 patiekalai (analogiškai Mėnulio kalendoriaus devyniadienei savaitei). Vėlesniais laikais per Kūčias, kaip ir per Užgavėnes, buvo stengiamasi ant stalo padėti ne mažiau 12 valgių. Turėta omenyje 12 metų mėnesių. Ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui. Šiandien yra žinomas kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas. Senovinės duonos atnešimo šeimai ir duonos kepalėlio sakralinio laužymo apeigos dar XX a. pradžioje buvo atliekamos Dzūkijoje. Ėmęs į rankas “kūčios duoną”, Liškiavos apylinkėse šeimos tėvas tris kartus apeidavo pirkią , vis pasibelsdamas į duris. Į klausimą “Kas ca aina ?” atsakydavo “Dzievulis su kūcela in jūs grytely”. Šeimininkė atidarydavo duris ir. Sakydavo: ´Prašom, prašom , Dzievuli, su savo kūcali in mūs grytely “. Kai kur šitaip buvo nešiojama kraitelė su Kūčių valgiais, apie Švenčionėlius – sližikai. Apeigos prasmė ta pati. Šitaip buvo vaizduojamas giminės protėvis, nešantis savo vaikaičiams palaimą ir gerovę. “Dzievulis sodinamas prie stalo į krikštasuolę ir prasidėdavo apeiginė vakarienė. Prieš ją tas pats šeimininkas ar kitas vyriausias šeimos narys, išėjęs į lauką, pakviesdavo giminės mirusiųjų vėles, vėją, šaltį, bites: “Ateikit kūčių”. Tai buvo tradicinė susitaikymo su visais formulė.