K. Būga yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį “kūčia” dar XII a. per slavus yra pasiskolinę iš senovės graikų (tą pačią prasmę turi graikiškas žodis “kukkia”). Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms.

Tai aukos patiekalas, dažniausiai valgomas pačių aukotojų. Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno”. Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: “Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir kviečių, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms”. Kviečiai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra “kūčia”.

 Sunkių darbų tądien nedirba. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kalėdoms ir Kūčių vakarienei. Vyrai priskaldo malkų, kad užtektų kuro visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius, šiaudais, per kuriuos moterys nukošė žirnius, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop, pirma vyrai, pojų moterys prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Suvalkijoje XVIII a. pirtys buvo panaikintos, todėl per Kūčias čia visi būtinai prausdavosi prišildyto vandens kubiluose. Moterys šarmu ištrenka vyrams galvas, numazgoja jiems nugaras. Tai irgi šventinis ritualas. Tą dieną sausas pasninkas, todėl tik šį tą ir vyrai ir vaikai tegauna užkąsti, dažniausiai sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukdavo šventinės vakarienės. Tądien iš namų stengdavosi niekur nevaikščioti, nebent pas kaimyną ko nors pasiskolinti.

 Tikėta, kad per Kūčias skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengtasi iki Kūčių visas skolas grąžinti. Apeiti gimines, artimesnius ir tolimesnius kaimynus reikia ne vien dėl skolų. Reikia jų ir atsiprašyti: “Atleidžiu, ir tu man atleisk, kad ramiai galėtume švęsti Kalėdas. ”Vadinasi, metų sandūros slenkstį norima peržengti ramia sąžine, kad po šventės būtų galima, tarsi, naują gyvenimą pradėti. Kūčių naktį praeinamas nulinis virsmo taškas. Tai nepaprasta akimirka, kuomet atsiveria visos galimybės. Todėl tokia ir yra Kūčių naktis – nepaprastai slėpininga: kalba gyvuliai, vanduo virsta vynu, atsiveria dangus, o dangaus skliaute sužimba žvaigždės. Todėl per Kūčių naktį visuose namuose degdavo žiburys: žmonės budi ir meldžias. Tą naktį įvyksta lūžis – aukštyn, į viltį ir šviesą. Kūčių nakties nepaprastumas yra pamatas visiems kalėdiniams ir naujametiniams būrimams. Dažniausiai buriamas naujų metų derlius, mergužėlės buriasi ar ištekės. Jei Kūčių dieną vis dėlto apsilanko svečias, tariama, kad ateinančiais metais avys atsives daugiau avinų, jeigu viešnia – avyčių. Svarbiausias darbas Kūčių dieną kočėlu (grūstuve) molinėje puodynėje sutrinti aguonas. Iš jų ruošiamas aguonpienis: gerai sutyrintos aguonos užpilamos medumi ar cukrumi pasaldintu vandeniu ir pridedama sližikų (prėskučių, kūčiukų). Sližikai – tai maži neraugintos tešlos džiūvėsėliai, kepami specialiai Kūčių vakarienei. Pažymėtina, kad trinti aguonas – grynai vyrų darbas.