Koks gražus tas nepaprastas dienų tekėjimas, ant baltu šerkšnu išsiliejusios žemės. Viskas amžina, viskas kartojasi, tik metų tėkmėj užsimiršta. Ir kiekvienas tavo žingsnis įsispaudžia gilyn į baltą nakties tylą. Kas suskaičiuos skaidrias šalčio ašaras, ištirpstančias ir vėl sužimbančias šiltuose delnuose. Su kiekvienu gruodžio atodūsiu peržengiame laiko ribą, tarsi užgimsta viltis, kad daugiau nebejusime, kaip atitrūkome ir atitolome nuo tikėjimo žmogumi ir gyvenimu, niekada nenusivilsime. Bet gal tam ir sutvertas iki tobulybės paprastas gamtos stebuklas. Ieškokime jo akimis – to mažo, žavaus stebuklo. Gal snaigėj, o gal kažkieno dar neatšalusioje širdyje gyvena jis – trapus ir nemirtinas.