Gyveni ir manai, kad gyvenimas blogas, vis skundiesi juo ir nematai jame gėrio. Tu nematai, dėl ko gyventi, kasdien tavo akys blanksta ir tu tampi šaltas... Tave atstumia žmonės, nes negali pakęst tavo šalčio ir ledinių akių. Jie kenčia, bet tu laikai tai tik vaidyba, nebandai jų susigrąžint, nes žinai, jiems be tavęs bus geriau. Kažkas pasako, kad tu pasikeitei, o tu teatsigręži: "Esu kokia esu". Netenki visų ir pasaulis tampa pragaru, nebepatyri džiaugsmo akimirkų, skęsti liūdesy ir nori mirti, juk vis vien nieks daugiau tavęs nebemyli. Tai kam manei, kad gyvenimas toks blogas? Pats susikūrei tą blogį...Atverk akis ir pamąstyk - ne viskas taip blogai, kaip tau atrodo.