Lokys buvo apsileidęs, šleivakojis ir purvinas žvėris. Bet geresnės širdies už jį niekas visame miške neturėjo. Tačiau žvėrys pastebėdavo tik jo išorę, lokys dėl to labai įsižeisdavo, juos gaudydavo ir žiauriai suspardydavo. Dėl to žvėrys jo nemėgo. Nors jis buvo labai geras ir linksmas. Jam patikdavo krėsti pokštus. Dėl tų pokštų kiti žvėrys greitai pradėjo jo nekęsti ir mušti. Taip, sunku
gyvenime būti geru ir linksmu.
Vilkas irgi buvo pasileidęs ir purvinas, ir dar jis buvo labai piktas ir žiaurus. Bet žvėrys nejautė jam neapykantos ir jo nemušė. Todėl kad vilkas mirė dar ankstyvoje vaikystėje. Todėl, kad lokys gimė ankščiau už vilką. Taip, gerai, kai Gėris nugali Blogį.
Zuikis irgi buvo piktas ir žiaurus, ir purvinas. Ir dar jis buvo bailys. Zuikis niekuomet niekam nekrėtė niekšybių, nes bijojo. Tačiau vis tiek visi jį stipriai mušdavo. Todėl kad Blogis visuomet turi būti nubaustas.
Ir genys taip pat buvo žiaurus. Jis nemušdavo žvėrių, nes neturėjo rankų. Todėl savo įtūžį jis išliedavo ant medžių. Jo irgi niekas nemušė. Todėl kad negalėjo pasiekti. Kartą jį mirtinai užspaudė nuvirtęs medis. Miške sklido kalbos, kad medis atkeršijo. Po to žvėrys ištisą mėnesį bijojo šlapintis ant medžių. Jie šlapinosi ant zuikio. Zuikis peršalo ir numirė. Visiems buvo aišku, kad dėl to
buvo kaltas genys. Bet jo niekas nelietė. Nes negalėjo iškrapštyti iš po nuvirtusio medžio. Taip, Blogis kartais lieka nenubaustas.
Kurmis buvo mažas ir aklas. Jis nebuvo piktas. Jis tiesiog gerai darė savo darbą. Tai jis pragraužė medį, kuris užvirto ant genio. Apie tai niekas nesužinojo, todėl jo ir nesumušė. Jį apskritai mušdavo mažai. Dažniausia gąsdindavo. Bet jį buvo labai sunku išgąsdinti, nes jis buvo aklas ir nematė kas
jį gąsdina. Kai nepavykdavo išgąsdinti kurmio, žvėrys labai susikrimsdavo ir mušdavo lokį, nes jiems buvo labai apmaudu. Kartą lokys taip pat sumanė išgąsdinti kurmį. Bet kurmis neišsigando, nes lokys jį užmušė. Ne tyčia. Tiesiog lokys buvo labai nerangus. Ir žvėrys jį labai stipriai sumušė. Nežiūrint į tai, kad lokys teisinosi norėjęs pajuokauti. Blogai, kai tavo juokų niekas nesupranta.
Lapė buvo labai gudri. Ji galėjo lengvai apmauti bet ką. Kai jai tai pasisekdavo, jos niekas nesumušdavo. Bet kartais jai nesisekdavo. Ir ją mušdavo. Mušdavo visas miškas. Ir tuomet ji jau negalėdavo nieko apgauti. Todėl kad labai sunku ką nors apgauti, kai esi mušamas. Kartą ją sumušė mirtinai. Taip, gyvenime visą laiką teisybė atsiskleidžia.
Šernas buvo didelis stiprus ir baisus. Visi jo labai bijojo. Ir todėl jį mušdavo tik visas miškas kartu. Arba tiesiog apmėtydavo akmenimis. Šernas šito labai nemėgo. Ir kartą naktį jis paslėpė visus akmenis miške. Už tai jį labai stipriai sumušė. Nuo to laiko šernas niekada neslėpdavo akmenų. Tiesą sako – yra laikas rinkti akmenis ir yra laikas jų neliesti.
Ožys buvo nei piktas, nei geras. Jis tiesiog buvo skundikas. Jis dažnai skųsdavo ką nors. Ir jį mušti bijojo. Tačiau tokiu elgesiu jis visiems greitai įkyrėjo. Ir tuomet jį sumušė mirtinai. Todėl, kad jis vis tiek būtų miręs nuo senatvės. Kada nors. Kai ožys mirė, lokys graudžiai verkė, nes jis paslapčiomis mylėjo ožį. Taip, meilė pikta, pamilsi ir ožį.
Ežiukas buvo mažas ir dygliuotas. Jis badėsi. Jis nebuvo piktas, tiesiog tokia jo prigimtis. Dėl to jį mušdavo tik per pilvą. Ežiukui tai nepatiko ir jis ėmė skustis plikai. Nuo tada jį ėmė mušti, kaip visus kitus. Taip, labai sunku būti kitokiu.
Šeškas buvo beveik toks pat, kaip zuikis. Bet tik labai smirdėjo. Jo kvapas buvo nepakenčiamas. Jį mušdavo įkišę į celofano paketą. Tada kvapas buvo netoks stiprus. Kartą buvo šeško gimtadienis. Jis sukvietė visus žvėris, nes buvo godus ir mėgo dovanas. Ir žvėrys padovanojo jam naują celofano paketą. Ir stipriai sumušė jį, iki sąmonės netekimo. Ir šeškas pakete užduso. Taip jį ir palaidojo, neišėmę iš paketo. Labai tolimam miške. Nes miręs šeškas dar labiau smirdėjo.
Paskui atėjo labai tolimo miško gyventojai ir visus stipriai sumušė. Jiems nepatiko negyvo šeško kvapas. Taip, su kaimynais reikia gyventi taikiai.
Žiurkėnas taip pat buvo godus. Ir turtingas. Jei jis būtų dalinesis savo turtais, jo nebūtų taip smarkiai mušę. Bet jis buvo labai labai godus. Užtai jį mušdavo stipriai. Ir jam vis tiek tekdavo dalintis. Ir jis graudžiai verkdavo. Taip, turtuoliai irgi verkia.
Liūtas buvo žvėrių karalius. Jis valdė mišką. Karalių mušti negaliama. Toks įstatymas. Tačiau žvėrys buvo spjovę į įstatymus... Jie mušdavo ir liūtą. Ne už ką. Todėl kad taip jau priimta.