Baltarusijos vidurys, bekraštė gūdi giria. Per patį jos vidurį, tarsi peiliu perrėžta - plyti geležinkelis. Šalia geležinkelio senas medkirtys kerta malkas, ruošiasi žiemai. Iš tolo pasigirsta artejančio traukinio garsas, o ne už ilgo pasirodo ir jis pats. Pradudant pro šalį, atsidaro jo langas ir grakšti moteriška ranka išmeta paketą. Pastarasis plasnodamas sparneliais nusklendžia link medkirčio ir šleptelna anam ant peties. Senis pasideda kirvį, nusipurto paketą, atsisėda ant kelmo, susisuka papirosą, godziai užtraukia ir žvelgdamas ilgesingu žvilgsniu į tolį murma:
- Dieve, dieve, kiek metų praėjo... O sužeistuosius veža ir veža...