Už tiesos aukštumas
Gyveno pasaulyje teisybė ir melas. Ir amžinai tarpusavyje ginčydavosi, kuris stipresnis, žmonėms reikalingesnis. Nesuradę bendros kalbos tarpusavyje, teisybė ir melas nutarė pasiklausti pačių žmonių. Tiesa ėjo tiesiais ir plačiais keliais, melas kaišiojo nosj j pačius atokiausius užkampius, klastingus akligatvius. Ten, kur pasirodydavo melas, žmonės ir toliau kalbėjo netiesą, apgaudinėjo, ir visa tai darė linksmai, nerūpestingai. Ten, kur pasirodydavo tiesa, žmonės paniurdavo, nuleisdavo akis, j šalj sukdavo žvilgsnį. Ir tuomet žmonės kalbėjo melui:
- Nepalik mūsų! Tu - mūsų draugas. Su tavim mums paprasčiau ir lengviau gyventi. O tu, teisybe, atneši tik nerimą: reikia kovoti, mąstyti.
Tada, džiūgaujant melui, tiesa pakvietė jį pakeliauti į kalnus, į aukštumas, kur švarūs šaltiniai, nesuteptas sniegų spindesys, nepakartojamas žiedų grožis. Melas atsisakė. Tiesa jį apkaltino bailumu.
— Aš nebijau tavo aukštumų, - atsakė melas. - Bet ką man daryti ten, kur nėra žmonių? Mano karalystė tamsiuose tarpekliuose, tarp žmonių, kuriems aš vadovauju.
Tad siūlau tostą už tai, kad visada koptume į tiesos aukštumas ir niekada nenusileistume į melo tarpeklius.