Kai paskutiniai žingsniai nuaidės mokykloj, kai paskutinį kartą trinktelsi duris, sustok ir pagalvok. Kiek ašarų ir skausmo, kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus, kurį tu vadinai nelaime, kiek šypsnių palikai mokykloj? Sustok ir pagalvok! Vaikystės skambų juoką gal suole pamiršai? Gal meilę pirmutinę, po truputį čia išbarstei? O gal nepasakei "atleiski" tam, kuriam nusikaltai? Dar paklausyk skambučio paskutinio aido, nešauks į klasę jis daugiau. Dar pagyvenk šviesiais prisiminimais, paskui gyveniman keliauk. Ir nesakyk "sunku", net jei suklysi, net jei mokykloj negirdėta apie tai...
Gyveniman neskambina skambučiai, gyventi šaukia gaudžiantys varpai.