Kad eitume savo keliu
Kartą Molą su sūnumi išsirengė į kaimyninį kaimą. Jis pasodino sūnų ant asilo, o pats ėjo pėsčiomis šalia.
- Žiūrėkite, pagyvenęs žmogus eina pėsčias, o jaunas dildo užpakalį ant asilo...
Tuomet Molą su sūnumi pasikeitė vietomis.
- Žiūrėkite, - vėl stebėjosi praeiviai. — Suaugęs sėdi, o vaikelį verčia eiti pėsčiam...
Molą nulipo nuo asilo, ir dabar su sūnumi abu ėjo pėsčiomis.
- Tik pažiūrėkit, tik pažiūrėkit, - vėl juos badė pirštais praeiviai. — Asilas eina tarsi ponaitis, o tėvas su sūnum negaili varganų kojų!
Tada Molą abu su sūnumi atsisėdo ant asilo.
- Tik pažiūrėkite, - vėl juokėsi praeiviai. — Dviese kankina asilą, vargšui net kvėpuoti sunku.
Tada Molą nulipo, užsivertė ant pečių asilą ir tarė: - Matyt, tik dabar aš išvengsiu žmonių patyčių! Tad išgerkime už tai, kad niekada nekreiptume dėmesio į žmonių apkalbas, o užtikrintai eitume savo keliu!