Už moteriškos natūros suvokimą
Caras turėjo jauną ir gražią dukrą, kuri anksti tapo našle ir be galo liūdėjo. Tuomet caras paskelbė:
- Kas pralinksmins mano dukrą, tas galės ją vesti ir dar gaus kraičio - pusę karalystės!
Daug susirinko norinčių išbandyti laimės, bet niekam nesisekė: caraitė vis verkė ir liūdėjo. Ašaros byrėjo ir byrėjo.
Tuomet iš tolimo kaimo atėjo jaunikaitis, atidžiai pažiūrėjo į caraitę ir tarė:
- Keistas dalykas: caraitė vis sėdi toje pačioje pozoje, į sveikinimus neatsako, ašaros be perstojo krenta į tą pačią krūtinės vietą. Negali būti, kad taip verktų gyva moteris! Care - tėveli, tu vietoj dukros čia mums rodai tik jos statulą!
Caras nusišypsojo:
- Tu teisus! O taip aš padariau todėl, kad savo dukrai norėjau rasti vyrą, kuris suvoktų moterišką natūrą. Pasirodo, tu tai gali.
Tad siūlau tostą už moteriškos natūros suvokimą!