Kaip kartais sunku , kad esi..
Kaip liūdna kai nieko šiam pasaulyje tu neturi..
Kaip plyšta širdis, kai norisi apkabinti, bet negali..
Paprasčiausiai neturi ką..
Atrodo viskas pasikeičia..
Kažkas atsiranda, bet dingsta kaip žvaigždės ryte..
O tu tik liūdi ir tyli..
Tik tu žinai ką iš tiesų jauti..
O jauti tą keistą šaltį viduje..
Jauti, kad tavo širdis vis labiau virsta bloga..
Tavo siela pykčio kupina..
O tavo veide, liūdesio mina..
Ačiū jums už tai, kad nesuprantat..
Ačiū, kad net nemėginate suprasti..
Aš nesu naivi, aš nesu tokia bloga kaip manot..
Aš pasikeist galiu, jaučiu..
Bet klausimas ar reikia man jau kito kelio?
Ar reikia saulės spindulių naujų?
Kodėl nauja diena man taip padarė?
Kodėl aš nejaučiu, kad gyvenu?