Tu ateisi, ir liūdnas takelis
Pas mane į namus palydės.
Tik galvos ant peties tau nedėsiu,
Tu neglausi manęs prie širdies.
Nepriminl praeities. Ji praėjo.
Nesujungs ji kelių mūs tvirtai.
Buvo dienos, kaip rožė žydėjo,
Bet nuvyto nuo žodžių kelių.
Vėl bus dienos, bus naktys rasotos,
Bus mėnulio delčia, pilnatis.
Tik negrįš niekados, jau negrįš - praeitis.
Negrąžinsi žuvėdros iš marių,
Kai sparnus jai nulaužė audra.
Neuždegsi vėl meilės, kuri degė.
Ir liepsnoj subyrėjo staiga.
Tu ateisi ir liūdnas takelis
Pas mane į namus palydės.
Tik nerasi tu meilės liepsnotos
Ir neskinsi žiedelio širdies.