Už inteligentus
Kartą labai simpatiškas, tik labai išsiblaškęs inteligentas Gurjonis iš Žagarės susiruošė į Vilnių. Žmona paprašė parvežti lauktuvių - trejetą skėčių: jiems abiem ir vieną jaunyliui.
Sėdęs Šiauliuose į traukinį, jis tuoj pat nugrimzdo į apmąstymus. Priešais Gurjonį snaudė valstietis, prie kurio stovėjo didžiulis skėtis. Traukiniui sustojus Vilniuje, Gurjonis pakilo, pasiėmė nieko negalvodamas valstiečio skėtį ir pasuko išėjimo link.
- Atleiskite, pone, - prabilo valstietis. - Jūs apsirikote, tai — mano skėtis.
- O, atleiskite, tūkstantį kartų atleiskite! - visiškai pasimetęs nuolankiai kartojo Gurjonis.
Atlikęs visus būtinus reikalus Vilniuje, ponas Gurjonis pasuko stoties link. Prisiminęs žmonos prašymą, jis užsuko į parduotuvę ir nupirko tris skėčius. Taip jau nutiko, jog jis vėl įsėdo į vagoną, kuriame važiavo tas pats valstietis su didžiuliu skėčiu. Pamatęs Gurjonio rankose tris skėčius, valstietis plačiai nusišypsojo ir gudriai mirktelėjęs tarė:
- Tai šiandien neblogai padirbėjote?..
Tad skelbiu tostą už tai, kad kuo mažiau būtų išsiblaškę mūsų inteligentai!