Tavo rankos, Mama, už šilkus švelnesnės,
Nors ant jų vien žymės - laiko ir kančių.
Kiek jos nešė džiaugsmo, meilės ir paguodos,
Kiek nušluostė skausmo ašarų karčių!?

Visados jos glostyt ir padėti trokšta,
Visados jos pilnos saulės ir žiedų...
Kas Tave mokės taip gerbti ir mylėti,
Kaip, vargų prislėgta, mus mylėjai Tu!

Niekas negrąžins Tau meilės tos ir vargo,
Niekas negrąžins Tau nemigos naktų,
Bet man Tavo rankos visada liks švelnios,
Nors ant jų vien žymės skausmo ir kančių...