Savo senolę "Mazda 626" pirkau tą pačią vasarą, kai mano golfukui ties
Kryžkalniu užkalė variklis. Jam buvo jau penkeri metai, kai griuvo Berlyno
siena. Šiaip esu įsitikinęs, kad ramiai vairuojant jis man dar ilgai laikys,
nes variklis geras, tepalo nedegina ir amortizatoriai dar neblogi.
Kaip ir minėjau, esu ramus vairuotojas ir kitiems vairuotojams tai tikriausiai
patinka, nes jie man nuolat mirksi šviesomis, signalizuoja iš džiaugsmo ir
kažką šypsodamiesi sako, kai galiausiai mane aplenkia.
Kartais iškelia ranką ir sveikinasi, bet nelabai į tai reaguoju, nes
vairuojant reikia žiūrėti į kelią.
Tačiau pasitaiko ir piktų vairuotojų. Vieną kartą važiavau kaip visada
namo po darbo ir jaučiau, kad tą dieną buvo gana slidu. Tokiu slidžiu keliu
galima važiuoti ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą greičiu, kad
jaustumeisi ramus. Važiavau dar truputį lėčiau, kad būčiau visiškai ramus
ir pasitraukiu į antrą juostą - jeigu sumėtys, spėsiu ištiesinti vairą,
prieš atsitrenkdamas į šaligatvį. Matomumas buvo gana geras, nes kelią
puikiai apšvietė iš paskos važiuojantis automobilis. Tik kažkaip keistai
jis švietė - tai stipriau, tai silpniau. Šviesa akinamai atsispindėjo
galinio vaizdo veidrodžiuose, todėl į juos stengiausi visiškai nežiūrėti.
Staiga, sustojus prie šviesoforo, iš to automobilio už manęs išlipo pora
dvimetrinių paršų ir, priėję prie mano automobiliuko, ramiais judesiais
nulaužė abu veidrodėlius.
"Ką darot, piktavaliai?, - piktai pasakau jiems atsidaręs langą. Kodėl
gadinat mano automobilį, niekšai?".
"Tau veidrodėliai vis tiek nereikalingi", - atsakė vienas ir iki pusės
įlindęs į saloną nulaužė trečiąjį veidrodėlį. Po to kelias savaites
buvau labai susinervinęs ir sunkiai užmigdavau. Taip niekad ir nesupratau, už
ką jie man nulaužė tuos veidrodėlius ir džiaugiausi, kad daugiau nieko
nepadarė. Veidrodėliai važiuojant yra man praktiškai nereikalingi, nes esu
optimistas ir žvelgiu tik į priekį.