Kodėl aš atleidau savo sekretorę?
Praėjusią savaitę buvo mano gimtadienis, ryte nelabai norėjau keltis.
Nulipau žemyn valgyt pusryčių ir vyliausi kad mano žmona bus maloni ir
džiugiai pasakys su gimtadieniu!!! Galbūt netgi įteiks kokią dovanėlę.
Kai atėjau į virtuvę ji vargiai pasisveikino, ką jau kalbėti apie su
gimtadieniu!. Pamaniau.... na, štai tau ir santuoka, bet vaikai tikrai
prisimins!
Mano vaikai atėjo pusryčių, bet nepratarė nei žodelio. Taigi kai išėjau į
darbą, jaučiausi gan prislėgtas.
Kai įėjau į ofisą, mano sekretorė Onutė šūktelėjo: labas rytas, bose, su
gimtadieniu!!!!
Pasijaučiau kiek geriau, bent kas nors prisiminė. Padirbėjau iki 1-mos
valandos
ir tada į duris pasibeldė Onutė:
- Žinote šiandien už lango tokia nuostabi
diena ir dar jūsų gimtadienis, gal einam kur pietų, tik jūs ir aš!
Aš pasakiau: Ačiū, Onute, tai geriausia ką aš šiandien išgirdau. Einam!
Mes išėjome pietauti. Bet mes nėjome, ten kur paprastai lankomės.
Mes nuėjome į ramią vietelę su atskiru staleliu. Mes išgėrėme porą martini
ir man siaubingai patiko šie pietūs.
Kai jau ėjome atgal į biurą, Onutė sako:
- Žinote, šiandien tokia graži diena.....
Manau mum nereikia grįžti į darbą, tiesa?
Atsakiau: Turbūt, kad nereikia. O ką tu turi omeny?
Ji atsakė: einam pas mane namo!
Kai atvykom į jos namus, Onute pasisuko į mane:
- Bose, jei jūs nieko prieš aš sekundėlei užbėgsiu į miegamajį. Aš tuoj
grįšiu...
Gerai, - biški susinervinęs atsakiau
Ji nuejo į miegamajį ir po kelių minučių grįžo nešina milžinišku
gimtadienio tortu..........
Kartu su mano žmona, vaikais, būreliu mano draugų, kolegų ir visi ėjo
dainuodami su gimtadieniu!!!!
O aš tik sėdėjau....
Ant sofos.....
Nuogas.....