Pastovios ir kilnojamosios šventės

Liaudies ir bažnytiniame kalendoriuose turime dvejopas šventes – pastovias, kasmet švenčiamos tą pačią dieną ir kilnojamąsias. Svarbiausią vietą tarp pastarųjų užima Velykos – didžioji pavasario šventė.

Ji visada švenčiama pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio (sąlygiškai kovo 21d.), esant mėnulio pilnačiai. Taigi Velykos siejasi su Archajiškuoju Mėnulio kalendoriumi, kuris paremtas Saulės judėjimu erdvėje ir žemės padėtimi dėl santykio su Saule. Todėl ir Velykų šventimas tuo pačiu metu nesutampa: Velykos švenčiamos tarp kovo 23d ir balandžio 24d. Ir toks jų intervalas kartojasi kas 12 metai. Priklausomai nuo Velykų datos tokiu intervalu kartojasi ir kitos kilnojamosios šventės: Užgavėnės ( tarp vasario 9d. Ir kovo 8d.), Šeštinės (gegužės 1d. – birželio 2d.), sėkminės (gegužės 15d. – birželio 12d.) ir devintinės (gegužės 22d. – birželio 23d.) – prieš Velykas yra taip vadinamos gavėnios laikotarpis, prasidedantis pirmąją dieną po Užgavėnių liaudies kalendoriuje išskirtine Pelenų dieną ir užsibaigiantis Velykų rytą „atsigavėjimu“.
Liaudies kalendoriuje laikotarpis nuo pastovios Kalėdų šventės (gruodžio 25d.) iki Užgavėnių vadinamas „mėsėdžiu“. Tai įvairių pramogų ir tradicinių piršlybų metas. Kadangi Gavėnia yra susitelkimo ir pasninko laikotarpis, tikintieji jos metu nerengdavo pasilinksminimų – vakaruškų, jaunimo susibūrimų, nedainuodavo, nešokdavo, nekeldavo vestuvių ir kitų šeimos švenčių. Dėl to kad Kalėdos yra pastovi, o Velykos kilnojama šventė, pokalėdinis arba „mesėdžio“ vienais metais būna ilgesnis, kitais trumpesnis. Atitinkamai ilgėja ar trumpėja „piršlybų sezonas“, linksmasis jaunimo pasilinksminimų laikas.