teka 05:55
leidžiasi 18:51
Pilnatis
20 mėnulio d.
Vardadienius švenčia:
Filemona, Girmantė, Odeta, Rimkantas, Siksta, Sikstas
Gimtadienis:
Maxim Gorky
Sužinok
Sveikinimai
Daugiau sveikinimų..
Atvirukai
Daugiau atvirukų..
Statistika
Svetainėje:
Sveikinimai - 1797
Tostai - 286
SMS tekstai - 731
Atvirutės - 1366
Mintys - 943
Patarlės - 312
Užuojautos - 83
Videosveikinimai - 72
Anekdotai - 5066
Išsiųsta
Šiandien - 0
Vakar - 0
Per 7 d. - 0
Per mėn. - 0
Viso - 58459
Tostai.lt rekomenduoja
Kalėdos > Kūčių magija, būrimai

Buvo paprotys, pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Ilgesnis šiaudelis sietas su tam asmeniui lemiamu ilgesniu gyvenimu. Manyta, kad ateinančiais metais geriau derėsią tie javai, kurių grūdelių pavyks daugiau rasti ant Kūčių stalo šieno pakratuose.

Lietuviai – pavydi tauta. Dzūkijoje tikėta – jei Kūčių vakare pavogsi pašaro kaimyno tvarte iš arklio ėdžių, kaimyno arklys nusilps, nusilups, o tavo bus sveikas ir stiprus. Norint, kad bet kokie būrimai būtų neveiksmingi, reikia Kūčių naktį nerakinti tvartų , o tik pasižymėti duris kokiu nors žymekliu. Vien žinia, kad kas nors buvo tvarte, padarys burtus neveiksniais (Veliuona). Tą naktį pavogus kartį, ant kurios vyniojasi apyniai, apyniai gausiai derėsią pas vagišių. Šie ir panašūs būrimai – tai šeimos gerovės prognozės ir pastangos tą gerovę pasiekti.

Tačiau daugiausia magijos praktikų per Kūčias siejasi su merginų ir vaikinų ateities gyvenimo svajomis: ateinančiais metais ves, ištekės, kas bus tasai išsvajotasis, iš čia pat ar iš toli. Tarp jų – ir paprasti prietarai, būrimai, ir – juodoji magija, kuriai reikia ypatingų sąlygų ir ryžto. Kai kurios praktikos virto pokštais, žaidimu, antrosios – išnyko.Ir vis dėl to, ką ir kaip būrė mūsų protėviai, senoliai savo vedybinei laimei? Tai keletas pavyzdžių. Kūčių vakarą merginos traukia iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikė ilgesnis – greičiau ištekės (Simnas). Mergina iš stogo traukia visą saują šiaudų ir skaičiuoja: jei porinis skaičius – kitais metais ištekės (Kupiškis). Seniausias šeimos narys sudeda visų batus į sietą ir sijoja. Kurio batas pirmas iškris, tas greičiausia ištekės arba ves (Jonava). Ar lemia ateinantys metai “sueiti į porą, burdavo, skaičiuodavo nemačiom atsineštus pagaliu – pora ar lykas. Porinio skaičiaus norėdavo ir apglėbę tvoros statinius, sauja iš dubens pasisemtus sausus žirnius ar sližikus.

Jau sunkesnės, susijusios su rizika praktikos – sutikti piktąsias dvasias, sąlyginai pavadintos juodąja magija. Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių-Kalėdų naktį gyvuliai tvarte naktį prakalba žmogaus balsu”, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargas tam, kas tyčia jų skundų klausysis – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį šuliniuose “vanduo pavirsta vynu”, ir kad tai trunka tik vieną akimirksnį. Marcinkonių apylinkių merginos, prisirinkę visų 12 valgių likučių, eidavo į kamarą , supildavo juos į girnas ir maldavo. Į girnas su maistu pastatydavo veidrodį ir 24 valandą, atseit, išvysdavusios būsimąjį savo sužadėtinį. Arba 24 val., pasirėmusios į medines akėčias, tris kartus apibėgdavo apie pirkią ir pasižiūrėdavo pro langą: tikėdavo pamatysią savo būsimąjį ar būsimąją, sėdintį už stalo. Galima jį pamatyti ir atlikus tokį patį veiksmą ir pažiūrėjus per šluotražį. Dar veiksmingiau, jeigu apie namą bėgsi nuogas. Būtinai apsivesi, jeigu Kūčių vidurnaktį nueisi į kluoną ir tris kartus spragilo buože suduosi į duris sakydamas:”Velne, velne, noriu apsivesti”. Šiuo atveju yra keletas magiškojo būrimo elementų: magiškasis skaičius trys ir vėlių bei velnių metas – vidurnaktis, ir klojimas – velnių buveinė, ir magiška formulė. Pagalia u savąjį ar savąją galima pamatyti sapne, tik su sąlyga, kad pavalgius Kūčias ir visiems namiškiams sugulus, pasidaryti tokį mišinį: antpirštis druskos, antpirštis miltų, antpirštis pipirų, antpirštis cukraus ir vandens. Tada visa tai suvalgyti ir atsigulti prie durų slenksčio). Kas prisisapnuos, už to ir ištekėsi (vesi), (Viduklė). Vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją , vidurnaktį klojime botagu išpliekdavo savo kelnes... Kelnės – dar vienas vedybinių būrimų komponentas.

Be minėtųjų, būta ir įvairių kitų: ieškota “laimės” – į vandenį šaukštu pilta ištirpintas vaškas ar švinas, paskui ant sienos žiūrėta į liejimo šešėlį. Galėjo pasirodyti ir grabas (mirtis), ir karieta (vestuvės) ir kiti simboliai. O iš kurios šalies piršliai atvažiuos, geriausiai sužinosi, jei pavalgęs Kūčias, iššluosi pirkią, sąšlavas prijuostėje nuneši į kryžkelę, papilsi ant kelio ir klausysies šunų lojimo: kur garsiausiai sulos, iš ten bus piršliai. Tik reikia turėti omenyje, kad keliais naktį vaikšto vėlės, ir kryžkelė – kaip tik jų susibūrimo vieta.

Darbe paminėta tik nedidelė dalis faktų, kaip mūsų protėviai elgėsi, mąstė, bendravo su savo mirusiaisiais paskutinį, šventą ilgiausios metų nakties vakarą. Labai reikšminga ir tai. Kad tada visa šeima stengėsi būti kartu, tvirtai tikėdama tuo būdų išlaikyti šeimos santarvę, vienybę – visos šeimos ir kiekvieno jos nario gerovės laidą, Ši mintis kartojasi ir Naujųjų Metų išvakarėse, Vadinasi, laimė tik vienybėje, ir santarvę išreiškia susitaikymas prie šventinio stalo – šeimos altoriaus metų sandūros vakarą. Tai ypač svarbu ir mūsų dienoms, susvetimėjusioje mūsų buityje, dažnai šaltuose artimiausių žmonių santykiuose.

Senovinio kaladės (bluko) valkiojimo pakiemiui paprotys. XVII a. autorius Paulius Einhornas, rašęs apie latvių stabmeldystę, teigia, kad Kūčių vakarą po kaimus su triukšmu valkioja kaladę, paskui ją sudegina ir džiaugiasi. Tokie personažai vadinami blukvilkiais, o Kūčios – bluko vakaru (Bluckwackar). Kraštotyrininkas Juozas Šliažas knygelėje “Žeimelio apylinkės” rašė: “Kūčių vakarą tempdavo per kaimą kaladę, paskui ją kryžkelėje sudegindavo... Kaladė turėdavo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių”. S. Daukantas kaladę identifikuoja su senaisiais metais. Jis rašo, kad blukvilkiai, mušdami tabalus ir dainuodami”Tabalai, tai, tai , judink senus kaulus”, išvelka ir sudegina, manydami taip ir sudegina “sunkų praėjusį metą”. Motiejus Valančius “Palangos Juzėje” rašė: “Blukvalkiai “Bernelių giedoti atsibeldė sutemus antrąją Kalėdų dieną”. Iš to sektų išvada, kad blukas – medžio kaladė, kaip senųjų metų nesėkmių, nelaimių įkūnijimas, o gal ir derliaus dvasia, kurios atgimimu būtina sąlyga yra tariamas jos sunaikinimas ugnimi, dar XIX a. pirmoje pusėje buvo žinomas Kalėdų papročiuose.

Minėtas blukio deginimas liudija, kad papročiuose buvusi naudojama ugnis turėjo ritualinio sakrališkumo prasmę. Yra žinoma, kad buv. Jugoslavijoje nuo XIII a. iki mūsų dienų yra išlikęs toks paprotys – Kūčių dieną šeimos vyrai parvelka miške nukirtę medžio stuobrį, prieš ritualinę vakarienę jį užkuria, ir jis rusena per visą Kalėdų laiką. Kadangi į šventinę vakarienę būdavo kviečiamos mirusiųjų vėlės, manoma, kad ugnis buvo skirta joms sušildyti. Mūsų dienomis šeimose uždegamos žvakutės ant kalėdinės eglutės. Eglutės statymo paprotys mūsuose nėra senas, atėjęs iš svetur tiktai XIX a. pabaigoje į miestą, o į kaimą – tik prieš keletą dešimtmečių. Taigi, žvakutės ant eglutės jau nebeturi magiškos reikšmės, o yra tik šviesos ir gėrio simbolis. Eglutė ir švieselės suteikia namams jaukumo, šventinio iškilmingumo, džiaugsmo vaikams.