Tu sakei, kad... Ne, negirdėjau, ką sakai, aš stebėjau Tavo lūpas. Stebėjau.
Dabar aš stoviu prie lifto. Siena ištepliota rašalu. Kažkas parašė viršuje: “Meilė – tai...” – ir padėjo daugtaškį. “Meilė - tai, ko ieškai ir nerandi”, - žemiau smulkia rašysena kažkas pratęsė. O šalia: “Meilės nėra, yra tik jos laukimas…” Įdomi mintis. Bet dar įdomesnė žemiau : „Melė yra, tik jos reikia sulaukti, o jau po to...“ Dar žemiau kažkas viską perbraukė ir parašė drebančia ranka: „Kas po to? Išsiskyrimas ir nepakeliamas laukimo skausmas?..“ Kažkas paprieštaravo: „Ne, tikra meilė pakelia viską, o laukimas visada turi pabaigą!“ Aš skaitau toliau: „Eikit jūs visi, kvailiai! Nesąmones kažkokias rašinėja“. Skaitau dar toliau: „Meilė. .Ji būna tik vieną kartą. Ir jeigu suprasi tai per vėlai, gyvensi prisiminimais“.
Toliau nieko nėra. Tuščia. Aš nusišypsau – neparašė to, kas svarbiausia. Išsitraukiu tušiniką ir rašau: „Meilė yra tokia, kokią pats ją susikuri. Ir nesvarbu, kaip ji prasideda ar kaip baigiasi. Svarbiausia, kad ji yra“.
Liftas užsidaė ir beviltiškai atsiduso: „Nesuprantu, tiek skausmo ir kančių... Ir kur jis vėl važiuoja? Ką tikisi surasti? Rytoj sieną perdažys, ir vėl nauji užrašai..

STANO (Stanislovas Stavickis)